Birželio 25, ketvirtadienisKėlėmės ryte vangokai. Diena skirta poilsiui ir kultmasiniams renginiams.
Dušiukas, pusrytėlio gaminimas, kavutė, takso iškvietimas... Lauris eilinį kartą replikavo, kad su tokiom taksi kainom automobilio Lietuvoje tikrai nereikėtų.
Berods tik prieš dvyliktą privažiavom prie pagrindinio įėjimo į didžiulę Peterhofo teritoriją.
Pasak interneto, Peterhofas – tai imperatoriškų pastatų ansamblis, apsuptas įspūdingų parkų, sodų ir fontanų kompozicijų. Tai viena iš pačių gražiausių vietovių visame Sankt-Peterburge ir jo apylinkėse. Fontanų sostinė, rusų Versalis... ši vieta įvardijama skirtingai. Būtent Versalio rūmai ir įkvėpė Petrą Didįjį savo naujai sukurtame mieste 1710 metais pastatyti imperatoriaus rezidenciją. Tai keleri puošnūs rūmai, gausūs gražūs parkai ir akinama puokštė įspūdingiausių skulptūrų bei fontanų. Didžioji kaskada efektingai išteka iš po rūmų Baltijos jūros link ir yra vienas didžiausių baseinų ansamblių pasaulyje. Iš didžiausio Didžiosios kaskados fontano, dekoruoto didinga auksine Samsono, besigrumiančio su liūtu, skulptūra, kanalas teka per parką į prieplauką, kur prisišvartuoja Sankt Peterburgo laivai. Vienas puikiausių Peterhofo rūmų fontanų technologinių pasiekimų yra tas, kad fontanai veikia nenaudojant specialių pompų. Vanduo yra surenkamas iš aplink esančių natūralių šaltinių ir Viršutinių Sodų rezervuarų."Namų darbus" buvau atlikęs nepriekaištingai, tad žinojau, kad užsieniečiams visi bilietai yra gerokai brangesni. Atskirais atvejais net dvigubai.
Todėl be ilgų svarstymų pasigriebėme vietinę babytę-gidę, tipo.
Ji nupirko mums bilietus į Žemutinį ir Viršutinį parkus, o skirtumo tarp kainos RU piliečiams ir užsieniečiams beveik pakako apmokėti babytės paslaugoms.
RU ir NVS piliečiams bilieto kaina 300 RUB, užsieniečiams-500 RUB. Babytei sumokėjom 1000 RUB (apie 17 eurų).
Sprendimas buvo tikrai teisingas, nes gidė tiksliai žinojo kada ir kur įsijungs fontanai.
Be to, nors ir ganėtinai motononiškai, tačiau labai informatyviai pasakojo ir aiškino kas po kam.
Į ekskursijos pabaigą netgi pradėjo bajeriukus skaldyti. Tikrai buvo smagu.
Kadangi savo svečių namuky turėjom wi-fi, pamaniau, kad operatyvumo dėlei būtų smagu ir su gadgetu padaryti vieną kitą nuotraukytę ir vakare sumesti forumukan...
Ir obana-surprise! Telefončiko nerasta anei vienoj kišenytėj...
Kaip minėjau pradžioje-esu ryškiai išreikštas cholerikas, tad neigiamos emocijos tiesiog užgriuvo lavina.
Dėl to nepastebėjau, kad fotiko objektyvas nešvarus, tad dalis nuotraukų visai nekaip žiūrisi.
Tačiau kaliegos mėgino užgesinti įsiplieskusį gaisrą mano galvoje teigdami, kad, būdamas pachmielnas, telefą tiesiog palikau namie.
Babytės monotoniškas bambėjimas ir tikrai įspūdingi vaizdai nuramino nerimo kirminą.
Ekskursija tęsėsi. Gėrėjomės fontanais, bandėme jų vandens temperatūrą bei veikimo principą.
Pasakomis, kad vanduo įsijungia tik užlipus ant atitinkamo akmens, netikėjome, bet kaip maži vaikai laukėme kol vanduo pradės bėgti.
Kadangi bendra komandos savijauta po audringos vakarykštės dienos ir nakties buvo šiaip sau, po kokių dviejų valandų grožybių iššsiskyrėm su babyte.
Bet prieš tai ji dar sugebėjo užsidirbti kelis rublius nuvedus mus pas fotografą.
Kaip mažvaikiai, paveikti jėgų iš viršaus, fotkinomės su Petro ir Jekaterinos antrininkais.
Babytė už tai iš fotografo gavo savo "atkatą"
Tada neskubėdami patraukėme ieškoti degalinės savo skrandžiams.
Pakeliui Laurucha išsikeitė evreicus į medinius rubliukus gerokai palankesniu kursu nei Lietuvos bankeliuose (1/60)
Belaukiant užsakyto Olaus ir maistelio, nerimo kirminas dėl telefončiko vėl pradėjo lįsti galvon.
Laurynas patarė pasiimti taksi ir sulakstyti namo žvalgybon. Teip ir padariau.
Patys tuo tarpu pasidarė asmenukę
Su taksistu armėnu sulakstęs iki namų telefončiko neradau.
Tačiau, sėsdamas atgal į taksą, radau iškritusias iš džemperio kišenės cigaretės.
Supratau, kad mobiliakas sėkmingai liko rytiniame takse.
Grįžtant pas chebrytę, armėnas vadzyla užvežė į taksistų garažiuką, paklausinėjo kitų vadzylų apie fordą.
Mat nieko daugiau kaip logo ant vairo negalėjau prisiminti. Normaliai taip veikė vakarykštės dienos pasekmės...
O liūdniausia tai, kad padrūžkės Jelenos telefono numeriuks buvo tik pas mane prašiktame telefe. O be to dar laukė dviejų savaičių kelionė vienam Norgėje.
Trumpiau: jaučiausi sudirbtai.
Kai grįžau iki kabako, chebrytė jau buvo sulapnojusi mano užsisakytą sriubytę, įkalę ne po vieną kaušą alaus,
per draugus Lietuvoje susiradę Jelenos telefono numeriuką ir su ja susisiekę. Vienžo, laiko veltui neleido.
Jelena, kaip tikra "bojevaja baba" jau buvo pastačiusi ant ausų vakarykščio takso dispečerinę, mat nežinojo, kad gadgetas pasėtas šiandie.
Įdomiai ir linksmai teip.
Smagu, kad alus pradėjo veikti Lauryno mąstymo agregatą. Jis prisiminė, kad taksą ryte iškvietėm jo telefonu.
Skambutis dispečerei, kelios minutės laukimo, ir žiauriai maloni žinia, kad mobiliakas poniškai atvažiuoja pas mane.
Va čia kortos ir pradėjo kristi. Pora bokalų zalpom, kažką užkramčiau. Ir staiga Laurynas vos nenuversdamos stalo, su riksmu:
Kūūūūūzavas šoka link gatvės. Valio, mūsų pulkas didėja.
Kartu paragaujam dar alaus, Rimuko nemaitina, nes virtuvė pietauja, tipo.
Susitariam vakare susitikti ir suorganizuoti kokį nors sabantūjų
Atvažiuoja mano telefas, prisistato Jelena. Dar alaus...
Grįžtam namučio, pagulinėjam. Pasiskambinam Rimukui. Jis-pass.
Sms'ke prisiregistruoja Artnis. Jis jau irgi Peterhofe. Kultūrinsis asmeniniškai sudaryta programa
Tada Jelena pasisiūlo nuvežti mus į Puškiną (Carskoje Selo). Mes nesipuikuojame ir sutinkame.
Netoli Sankt Peterburgo, Puškino mieste pastatyti Jekaterinos rūmai pakeri savo grožiu ir ištaigingumu. 1717 metais pastatyti rūmai buvo skirti Jekaterinai I. Pastatas buvo keletą kartų atnaujinamas XVIII amžiuje ir ne kartą keitė savo atspalvius – iš baltos į auksinę, vėliau į alyvuogių spalvą, tuomet atgal į auksinę ir šiandien galime grožėtis mėlynos, baltos ir auksinės spalvų deriniu. Carskoje selo kompozicijoje dominuoja Jakaterinos rūmai, kurių fasadai tęsiasi 740 metrų. Iškilmingos dekoratyvinės formos nulemia pastato plastinį išraiškingumą, priduoda jam išties imperinės didybės ir galingumo. Panašų įspūdį palieka ir rūmų interjerai, kuriuose baroko prašmatnumas persipina su klasicistiniu išraiškingumu ir gracija. Šiandien Jakaterinos dvaras garsėja ne tiktai nuostabiais savo prūdais ir parkais, bet ir vidinėmis dvaro patalpomis, didingąja didžiąja barokine šokių sale, o taip pat ir gintaro kambariu. Kadangi jau vakarėja, tad į muziejus ir ekskursijas bilietų nebeparduoda. Pasitenkiname nusipirkdami tik įėjimo bilietus į rūmų ansamblio teritoriją.
Prieš įėjimą rusų raudonskruostės sugundo Lauryną ir Audriuką.
Keletas rubliukų ir turEm fotkių (deja, objektyvas dar nevalytas)
Rūmai, parkas ir visa teritorija atrodo nuostabiai. Vaikštinėjam, grožimės-kultūrinamės.
Mardosas jau kažkaip tolsta nuo kolektyvo, mąsto ką čia iškrėtus. Ir sumąsto, kad būt neblogai ruskų babkių užsidirbti
. Laurynai, bajeris čia toks nelabai vykęs
Pašliaužioję po parkelį, sukirtę skanių ledų, pajudame link namų.
Pakeliui marketuky užsiperkam maistuko ir degalų dūšiai. Mat už Elenos parodytą dėmesį mūsų draugijai, pasikvietėme ją važiuoti kartu i afrikiečių sliotą.
Su sąlyga, kad susiras šalmą.
Grįžus namo vakarienė, alutis, viskutis...
Ne visiems.
Ašei, kaip seniausias ir labiausiai pavargęs, nusprendžiu akcijoje nedalyvauti, o eiti liūliuko...
Tačiau jau jaučiasi, kad atostogos įsibėgėja. Chebrytė tūsinasi
Daugiau šios dienos nuotraukų čia:
https://goo.gl/photos/EctAWjmBqC2FE4ZG7