Kadangi 2014 metais nepavyko niekur ištrūkti, tai galvose ėmė regztis “žiaurus keršto planas” nesibaigiantiems darbams, remontams, rutinai ir t.t. Kalbėdavom, kad “nu kitais metais, tai jau būtinai, būtinai.. kur nors lėksim”
Nepamenu detalių kaip gimė mintis važiuoti į Islandiją, lygtai Kryme…, bet pradžioj tai neatrodė labai realu.. Tačiau pradėjus domėtis, pamažu “užsikepėm” važiuot ten ir viskas Pradėjau domėtis kaip iki jos nukakti, kada sezonas, iš kur plaukti, kiek kainuoja bilietai ir t.t. Mačiau, kad AT forume buvo net atidaryta tema “Islandija”, tai su malonumu viską perskaičiau ir ten. Aišku Rushanas ten visus nugesino :” Nusiraminkit jus del Islandijos, niekas is jusu ten nevaziuos, juo labiau su savo mocu.”
O ką daryti, jei bilietus mes jau turėjom..? Bet apie viską nuo pradžių.Tikrai tikiu, kad daug kas pagalvoja apie kelionę į “ugnikalnių, geizerių ir kraterių šalį”, todėl pabandysiu pasidalinti kai kokia informacija, kurios mums patiems trūko. Į Islandiją geriausia vykti liepą-rugpjūtį, iš Danijos viršaus (Hirtshals) antradieniais-ketvirtadieniais išplaukia keltas. Plaukia 2 paras, pusiaukelėje sustoja Fererų salose. Perkant bilietus galima susiplanuoti taip, kad išlipi Fereruose, o po dviejų parų kitu keltu tęsi kelione į Islandiją (arba taip gali padaryti vykdamas namo). Bilietas nepabrangsta ir turi dvi paras apžiūrėti tikrai gražias salas ir tikriausiai nepigias. Dėl laiko stokos nepasinaudojome tokia galimybe
. Bilietus pirkau vasario pradžioje ir po to pusę metų sėdėjom kaip ant adatų, laukėm Kelte nėra sėdimų vietų, yra normalios kajutės arba “plackartai” Tai tokios kajutės su nerakinamais “kaubojiškais varteliais” ir gultais be patalynės. Priklauso vienas maitinimas (švediškas stalas) į dieną. Kaina visai “nedvasinga”, bet kaip sakant pažiūri į gaublį ir vis tiek norisi .Pirma diena. Rytas pats nuostabiausias metuose.., tiek ilgai laukta ir vis tiek ruoštasi vos ne paskutinę minutę
Penktadienį dar darbe, o šeštadienį nesimiega, lauki starto. Išvažiavom link Lazdijų ir per Augustovą, Mikolaijkas, Olsztyną smelkėmės link Gdansko. Kraštas gražus, daug ežerų, kelias normalus, vietomis netgi labai geras. Bet tai priverstinai kertama šalis, labai nesidairėm ir stengėmės prasukt kuo daugiau kilometrų. Keltas gi nelauks
Po pietų gavom stipraus lietaus, bet į pavakarę nurimo. Nakvoti sustojom kurortiniame miestelyje Ustka. Kempingas viduryje miestelio, bet pradėjo vėl lyti tai po vakarienės ir sažiningai užtarnauto butelio alaus, lūžom. Pirmą dieną prasukom 715 lenkiškų kilometrų.
Antra diena. Dangus ryte nežadėjo saulės vonių, krapnojo lietus, tai susipakavę patraukėm “nach Deutschland”. Rytų Vokietija nekonkuruoja grožiu su kitom Vokietijos žemėm, tai kad esame ne Lenkijoje greičiau supratom pagal kelių ženklus ir miestelių pavadinimus.
Yra tekę ten būti anksčiau, gal ir labiau jie “suvakarėjo”, bet tos “chruščiovkės” vis dar rėžia akį
Patarčiau nesipylti Vokietijoje E10 benzino.., Afrikos karbai jį greičiau išbezda pro duslintuvą, nei sudegina
Kai viena Afrika pradėjo spyriotis, nesupratom “ką yra”.. Kadangi jau buvo vakaras, o sustojom prie nuorodos į kempingą, tai ten ir apsistojom. Vokiškas kempingas… Suvažiavę su kemperiais, vaikais, šunimis prie kažkokio ežero. Tyla, net šunys garsiai neloja. Susistatę “satelitkes”, kas kompe brauzina, kas teliką tyliai žiūri.. Turbūt savaitėm taip .. Du su motociklais jų tikrai nenudžiugino. Užtat šiltos bandelės ryte pagal sąrašą (jei iš vakaro užsisakiai) Ir dušai geri
Antrą dieną prasukom neįspudingus 453 kilometrus
Trečia diena. Rytas normalus, bet saulės nėra ir kaip tapo tradicija, nespėjus susipakuoti vėl ėmė lynoti. Kadangi viena Afrika toliau “čiaudėjo”, o laukuose ardyti nebuvo prasmės, tai pasukom į mocų servisiuką kurį rodė Garminas. Nuotaika buvo slegianti.., o kas bus jei kažkas rimto ir ką veikt Islandijoje su tokia technika?
Privažiavus ta kontorą, pasirodė, kad tai Opelių servisas, nors gana didelis plakatas skelbė visai ką kitą. Išsiaiškinom, kad niekas čia mocų seniai neardo, bet gatve žemiau yra kažkokios dirbtuvės. Šiaip mano “kolega” Afriką ir tamsoje išardytų ir surinktų, bet įtarėme žvakes, o jų atsarginių neturėjome (nu blemba, Afrika gi negenda ). Tai pasukome iki tų dirbtuvių. Tai buvo motorolerių ir trimerių servisiukas. Dėdė išklausė kokios pas mus bėdos ir sako: pas mus labai blogas benzinas. Sakau nu kaip gi taip, čia gi Vokietija. Sako visi dabar skiedžia tuo etanoliu, “schaiserapsenoil” ir t.t. Sako įpurškimams dzin, o va karbam šakės. Pažiūrėjom kuro čekį nu akurat E10, o pas kitą Super Bleifrei Sako pylk tik Shele ir Arale, jokių E10. Tradiciškai dėdei “fleškutę” už konsultaciją žalių-devynerių ir nučiaudėjom iki Aralo Kuo labiau bake skiedėsi “rapsinis” benzinas, tuo rečiau trūkčiojo ir čiaudėjo. Pamoka, vienu žodžiu Įsukom į autobaną ir pasileidom link Danijos. Labai patiko Kylio kanalas, aukštas tiltas, apačioje vanduo, laivai, virš galvos lėktuvai, pilna veiksmo . Įvažiavus I Daniją šniojo toks lietus kokio dar niekada kelionėse nebuvom gavę. Nežinau kodėl nestojom, ar kad nesimatė pastogės kur galima būtų pralaukti ar norėjosi iki tamsos pasiekti tikslą.. Jei gaisrininkas lietų iš šlangos jausmas būtų panašus Kai vakare kempinge kraustėm daiktus, pamatėm, kad mūsų superiniai “koferiai” pilni vandens. Mūsų rukyti, vytinti mėsiukai išmirkę, tik lašiniams viskas dzin.. Iki to niekada net nesudrėkdavo. Tikrai neeilinis lietus buvo. Užtat privažiavom Danijos viršų ir iki kelto tik 6 km., o keltas jau ryte Tą dieną įveikėm žiauriai šlapius 648 kilometrus.Ketvirta diena išaušo tradiciškai apniukusi, juokavom, kad taip “aukštosios jėgos” mus ruošia Islandijos klimatui
. Susipakavom ir akimirksniu įveikėm tuos kelis kilometrus iki kelto. Kad stovim eilėje prie kelto į Islandiją, spėlioti nereikėjo.. Pagal susirinkusę techniką matėsi, kad ne į Vokiečių gatvę visi susiruošė Matėsi tik viena, kita “civilinė” transporto priemonė, visa kita ruošti bekeliai Unimogai, Defenderiai, MANai ir t.t. Praktiškai visi su “ofroudinem” padangom, su kanojom ant stogu, “koviniai” aparatai Gražu pažiūrėt Nors oras apniukęs, bet širdyje džiugesys, pakilimas nenusakomas.. Priešakyje milžiniškas keltas ir bekraštis horizontas, už kurio “neatrasta žemė” Emocijos liejosi per kraštus Kai įvažiavom į keltą, pamatėm ir kitus “mototuristus”. Kaip visada tokiais momentais šurmulys, “stropų” paieškos.. Iš susirūpinusių veidų matėsi, kad kai kuriems tai pirmas kartas ir pritvirtinti mocą prie grindų tikras iššūkis. Prisipažinsiu man tokie dalykai irgi nelabai sekasi
Ir kiekvienam kelte tie “stropai” būna vis kitokie Kokių tik (endurinių 95%) motociklų ten nebuvo.., BMW GS aišku dominavo, bet buvo ir senovonių „ale jawu staruškių“ ir vienas lenkas su čioperiu. Truputį dvejojom kaip elgtis su daiktais. Keltas plaukia 2 paras, žinojom, kad patalynės nebus ir reikia pasiimti miegmaišius. O ką daryt su aprangom, navigacijom, “tapšnokliais” ir t.t...? Pasiimti ar persirengti prie moco ir palikti.. Kadangi vieni paliko aprangas džiūti ant mocų, kiti nuėjo su jom, tai nusprendėm nepalikinėti. Prieš įvažiuojant į keltą prie kasų gavome popierines-magnetines korteles, kuriose buvo nurodytas sektorius ir gulto numeris. Nuėjom ir mes ieškoti savo vietų. Viskas ten padaryta super, ( su ta sąlyga, kad su jumis viename sektoriuje neplauks “pacukas-budulis” ir nepasirankios ko nors iš kišenių)
. Su ta kortele gali įeiti tik į savo sektorių, kuriame yra apie 10 miegamų skyrių po 6 arba 9 gultus, jie būna 2 arba 3 aukštų). Taip smulkiai rašau todėl, kad jei papultumėte į skyriu su 9 gultais ir viršutinėje eilėje, tai ten vietos tik normaliam lagaminui, kojų sulenkt negali..) Galima pabandyti “recepšene” pasikeisti, jei bus laisvų vietų. Na bet mūsų gultai buvo 2-jų aukštų kabinoje, tai bent jau plaukiant į priekį pasisekė Iš paliktų ant gultų daiktų, supratome, kad žmonės nesuka sau galvos dėl vagysčių, tai nesukome ir męs.
Realiai durų nėra tik varteliai, tame sektoriuje yra vyru ir moterų tuoletai ir dušai. Žodžiu įsikūrėme ir į viršų . Bevaikščiodami po keltą pražiopsojome vienintelį tą dieną maitinimą, bet turėjom su savim vytintų dešrelių, nusipirkom “dutike” po skarbą alaus ir suradę mažiau užpučiamą denį, išgėrėm už sėkmę. Tos dvi paros kelte gali labai prailgti arba kainuoti.. Alus bare brangus, bandelė su lašiša 9,30 EUR.., gal ir nusipirktum, jei tau pakaktų vienos.. Jei ka, draugiškas patarimas pasiimti kazkokio maistelio su savim O “dutike” alus nebrangus. Gaivus jūros oras laaabai žadina apetitą Aišku kai ateina pietų metas, gali šveisti kiek telpa. Tam tikroje kavinėje išsirikiuoja eilė alkanų, mergaitės pagal sąrašus sutikrina ar tau priklauso maitinimas ir išduoda lėkštes, eik kraukis Pravartu su savim turėti bilietą, jei kartais sarašuose tavęs nėra.. Ir dar svarbu nepražiopsoti laiko Mūsų “kajutės” kaimynas pasirodė beesanti moteriškė iš Danijos. Ji buvo “kukliai” susiplanavusi 3 savaites pasivažinėti po Islandiją “ofroudu”.. Viena, su palapine ir visa kita manta. Matėm męs po to jos kovinį KTM’ą..ir Australijos lipdukų ant jo buvo ir dar daug visokių kitokių.. Žmogus daro gyvenime tai kas jam teikia džiaugsmą.., negali pykti
Kieta blemba kaimynka papuolė , bet ne vienintelė ten pusė kelto panašių pamišėlių . Laikas slinko lėtai, buvo momentų kai vienintelis užsiėmimas buvo įsijungus telepfone “gulsčiuką” stebėti kiek į šonus siūbuoja keltas..
. Elektros rozečių pasikrauti telefonus ar fotikus galima buvo rasti viršutiniuose deniuose. Kelte šiaip šilta, miegoti minkšta, dušai nemokami ir erdvūs, žodžiu viskas gerai. Net nežinau kiek tą dieną kilometrų nutolom nuo kranto.. , bet kažkur 5-me denyje, giliai po vaterlinija miegojosi gerai.Penkta diena išaušo kažkur vandenyne, santykinai netoli Fererų salų. Oras gaivus, nėr ką veikt
Pramoga buvo stebėti artėjančias salas. Labai gražios, žalios.. Kelte visos sienos nukabinėtos reklamom kviečiančiom aplankyti Fererus. Vaizdai superiniai Aš nesu didelis futbolo ir Fererų salų žinovas, bet žinau, kad dažnai mūsų rinktinė prieš juos “kovoja”..
Nežinau ar garbinga prieš tuos žvejus kovot, nes pažiūrėjus į jų landšaftą abejoju ar pas juos stadionas ne šonu ant kokio kalno šlaito.. Ir abejoju ar ten kada nors nustoja pūsti vėjas.. Bet nežiūrint į tai jie mums sugebėjo “pakrauti”.. Gėda mums ar tiksliau mūsų futbolininkams Labai operatyviai dalis keleivių išlipo, kažkas įlipo ir vėl į atvirą vandenyną. Oras pastebimai atvėso, su nekantrumu laukėm rytdienos ryto.
Šešta diena išaušo! Nekantravom žiauriai.. Horizonte jau aiškiai matėsi snieguotos kalnų viršūnės. Dauguma keleivių susirinko ant denio pasigrožėti, dauguma susigūžę nuo vėjo, bet buvo ir “vietinių” su maikutėmis..
Pagaliau žemė! Juoda, akmenuota, fiordas įsispraudęs tarp aukštų, debesyse paskendusių kalnų. Oras apie +6C, apsiniaukę. Keliukas vienintelis į „žemyninę“ Islandiją, tai juo ir pasukom. Galiu pasakyt, kad jau išlipus buvo „gaivu“, o kai pakilom apie 600 metrų buvo tik +2,5 C.. Aš kažkaip optimistiškai važiavau be pašiltinimų, tai teko skubiai stot ir „taisyti“ padėtį
. Pirmas įspūdis kiek pamenu buvo šalta, svetima, niūriai gražu . Degalinės automatinės, kelių nedaug, žmonių mažai, kalnai, laukai.. Nusprendėm važiuoti „prieš laikrodžio rodyklę“, nes po savaitės reikejo atsidurti tam pačiam kelte. Kadangi po kelto buvom pasiilgę važiavimo, tai kilometrai vyniojosi nepastebimai. Landšaftas keitėsi įspudingai greitai, niekada nežinojai ka pamatysi už posūkio. Nors atvirai pasakius bandyti papasakoti apie Islandijos ar kokios kitos šalies gamtos grožį, tai tolygu bandyti aprašyti orgazmą.. Reikia pačiam tai pajausti Ten tikrai viskas verta dėmesio ir kiekviena diena, kaip ir kiekvienas kartas vis kažkas kitaip Kai sustojome kolonėleje kuro, iš picerijos sklindantys kvapai priminė, kad grožėdamasis vaizdais sotus nebusi ir ryžtingai nužingsniavom pasistiprinti. Prisipažinsiu teko gėdingai atsitraukti.., žinojom, kad Islandija nepigi šalis, bet už pica „margaritą“ (ji pigiausia) mokėti 30 EUR..., tada jau geriau 3 bandelės su lašiša kelte
Nors ir tai visai negerai Kadangi turėjom pusantro „ciumadano“ maisto, tai ant vietinių kavinių dėjom ignorą Jei kas važiuosite, maisto imkite daugiau, nes labai jau tas gaivus oras žadina apetitą . Oras tarp kitko visiškai pasitaisė, temperatura buvo apie +10C, saulė švietė ir patikėt negalėjome, kad per visą dieną neprireikė lietaus aprangų.Kelias praktiškai vienas, privažiuojant prie lankytinų vietų pristatyta informacinių stendų, tai kur tokius pamatę nusukdavom aplankyti ir pasigrožėti. Nematyti ir neįprasti lietuvio akiai krateriai, neįprasta nosiai sieros smarvė ir viskas taip monumentalu.. Žiūri į tuos kalnus, ežerus, krioklius į lavos laukus ir susimastai, kad palyginus su jais tu esi tik akimirka. Jie buvo iki tavęs ir bus tūkstančius metų po tavęs. Gamta ten parodo, kad žmogus toli gražu ne šeimininkas šios planetos, o greičiau nemokus nuomininkas
. Įtariu kažkuriuo metu Islandija buvo tikras pragaras žemeje. Pažiūrėjus kokios upės lavos veržėsi iš gelmių ir kokie kalnai susiformavo.., kažkuriuo momentu ten buvo tikrai karšta. Sustojus pakelės aikštelėje užvalgyti, buvome nustebinti medinėje būdelėje sustatytais „Gustavsberg“ klozetais, kriauklėmis indam plauti, skysčiu indams plauti ir popieriniais rankšluoščiais..Jokių „antivandalinių nerūdijančio plieno kriauklių, jungtukų“, viskas kaip namie
Esu buvęs tvarkingose šalyse, bet ten ne taip.., kad va taip tiesiog pakelėje.. Kadangi kažkada vis tiek reikėjo sustoti, tai pradėjom dairytis nakvynės vietų. Ten kažkaip įdomiai su kempingais, gali privažiuoti regioną, kur jų gana tankiai, o gali važiuot kelias valandas ir nei vieno nepasitaikys. Tas pats ir su degalinėmis. Pamatę priekyje tarp kalnų pirmą garantuoto lietaus debesį nusukome link kempingo. Tai pasirodė esanti vidurinė mokykla, vaikams atostogos tai statyk palapinę kur nori. Dušas viduje (nemokamas, kaip ir wi-fi). Saulei vis dėl to pasislėpus už kalnų, ženkliai atvėso, tačiau po sočios „naminės“ vakarienės lūžom miegot ir netrukdė net pagaliau prapliupęs pirmasis islandiškas lietus. Tą dieną prasukom nepamirštamus, „islandiškus“ 478 km.
Septinta diena išaušo niūri, apsiniaukusi, vėsi, bet kam tai rupi?
Kas suks galvą dėl žemai, iš pažiūros poros šimtų metrų aukštyje pakibusių debesų ar kelių laipsnių šilumos...? Juk čia Islandija, ne Krymo karštį ir tikėjomės čia rasti. Daiktai supakuoti ir į kelią. Kadangi laikas spaudė, o norėjosi pamatyti kuo daugiau, tai pasukom link planuoto, pačio tolimiausio „nuo namų“ taško. Nors važiavome vos ne pagrindiniu keliu, asfaltas baigėsi ir prasidejo tamsus, akmenuotas, lavos žvyro kelias. Pavažiavus išaiškėjo, kad jis labai standus ir neklampus, tad važiuot buvo vienas malonumas. Bent jau mums ta dalis Islandijos pasirodė pati gražiausia (žiurint į žemėlapį būtų tarp 9 ir 11 val. Važiavom ir mėgavomės, nėra prasmės bandyti nupasakoti, tai reikia pamatyti ir pajausti, vienareikšmiškai rekomenduoju.
Į dienos pabaigą priartėjome prie Reykajavik‘o, pravažiavome šaunų mokamą tuneliuką ir prieigose radome kempingą prie eilinės mokyklos. Buvo vėsoka (apie +8 C), tad palapinė, vakarienė ir miegot. Bevakarieniaujant galima buvo mėgautis neįprastu lygumų gyventojui vaizdu, kaip per priešais stūkstančius kalnus persiritę debesys šliaužia kalnu žemyn.. Žiauriai gražu, bet šalta grožėtis. O užslenkančios sutemos ir vėsa suginė į palapines ir baigėsi dar viena pilna vaizdų, įspudžių diena. Tą dieną nepastebimai prasigrožėjom 469 Islandiškai įspudingus kilometrus.Aštunta diena išaušo giedra, net galima sakyti saulėta. Keliolika kilometrų ir mes jau Islandijos sostinėje. Miestas tikrai nedidelis ir nors kempinge sutiktas vietinis patarė Reikjavike pakilt-nusileist i bažnyčios bokštą ir važiuot toliau, nes nėra ten ką veikt. Mes dar prasiėjom pagrindine gatve, paieškojom tradicinių lipdukų ant Afriku, pašiauštais nuo kainų plaukais sėdom ant Afrikyčių ir patraukėm grožėtis ne žmogaus, o daug įspūdingesniais gamtos kūriniais. Pakeliui užsukom į didelį prekybos centrą paieškoti lauktuvių „pudyto ryklio“ koncervų ir pirmas dalykas kas mus pasitiko įėjus į parduotuvę, tai užrašas lenkų kalba:Šypsokis- tave filmuoja... Islandijoje..lenkiškai.. nu gerai, kad nors ne lietuviškai, būtų žiauru. Kiek žinau lenkų diaspora Islandijoje didžiausia, o sekantys lietuviai, tad tokį užrašą pamatyti gimtaja kalba buvo realus šansas
Pasirodo pudyto ryklio ne ten ieškojome, matyt parduoda tik delikatesų parduotuvėse, bet tokios neradome Gal ir gerai.. Tą dieną aplankėm Geiserį, kraterius, krioklius.. Kaip jau rašiau tai reiktų pamatyti savo akimis. Krioklys Gullfoss įspudingas.., žiaurus vandens kiekis.., stovi prie jo, žiūri į tą stichiją ir baisu pagalvot koks jis pavasarį kai viskas tirpsta
Visa diena buvo ištisa eskursija, labai patiko. Nakvynei apsistojom labai dideliame kempinge, šalimais išgėrinėjo linksma kompanija ir pritariant gitarai visai pakenčiamai dainavo. Išsiaiškinom, kad viena iš „vokalisčių“ turi draugę iš Lietuvos, ta proga pakvietė padainuot su jais kartu.
Labai draugiški ir laisvi žmonės, padovanojom jiems „fleškutę“ žalių-devynerių, išsivirėm vakarienę ir skambant vis labiau girtėjantiems balsams lūžom. Ta dieną mažai važinėjome, tai gavosi kuklūs, tačiau vaizdais prisotinti 179 kilometrai.Devinta diena išaušo Islandiškai šilta ir susipakavę patraukėme toliau. Planavome aplankyti Heklą ugnikalnį, bet per mane pro ją pravažiavome nesustodami. Per daug buvau užsiėmęs žiūrėjimu „po nosim“
Labai jau akmenuotas kelias papuolė, tai žiūrėdamas į kelią nemačiau nieko aplinkui .. Kaip ten bebūtų išvažiavome į pakrantę ir aplankėme Seljalandsfoss krioklį. Kaip priklauso palindome po juo, lengvai sušlapom, bet labai jau gražus
Pavažiavus toliau apsistojom gražiam kempinge prie dar įspūdingesnio Skógafoss krioklio. Nusprendėm kitą dieną lengvai pasivaikščioti po kalnus, „pačiupinėt sniegą“ ir t.t. Kempinge prisirinko visokio plauko keliautojų, nuo tranzuotojų iki 12 tonų „Tatros“ perdarytos į of-roudini autobusą iš kurios pasipylė linksma kokiu 15 žmonių kompanija. Kas kuo tik neatvažiavo. Labai daug dviratininkų. Tradicinė vakarienė, mokamas dušas ir palapinė. Diena daugiau nei rami, saulėta ir tik 239 km. Dešimta diena. Motociklai palikti kempinge prie palapinės, du „žiauriai patyrę“ keliautojai kalnais išsiruošė „jamt kalną“.
Kuprinė, termosas, butelis vandens, truputėlis duonos su kumpiu ir pora „Snikersų“. Apavas kėdukai ir aišku be „Vibramų“
Jokių vaikščiojimo lazdų, bet ir jokių sunkių kuprinių. Užlipus ant krioklio (koks milijonas laiptukų), atsivėrė nuostabus vaizdas į vandenyną, bet mes atsukom jam nugarą ir patraukėm vaizdingu takeliu palei upę aukštyn į kalnus. Daug žmonių, daugelis su kuprinėmis ir visa kita manta, matyt pasiruošę praleisti kalnuose ne vieną dieną. Vaizdai gražūs, kriokliai viens už kitą įmantresni, tikslas paliesti sniegą, kuris ten tolumoje spindi kalnų viršūnėse. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad sniegą mes pasiekėme, daug sniego, nerealiai daug Dar pasiekėme ir trobelę su terasa kalno viršūnėje kur žmonės jau batus džiovinosi ir ruošėsi nakvynei.. Keistai jiems atrodė du tipeliai iš kažkur atsiradę kalnuose su kavos termosu Smagu buvo pasėdėti terasoj, pasigrožėti vaizdais, pagurkšnoti kavą, pasiklausyti kaip vokietkos „turistkos“ tarpusavyje mus apšnekinėja Truputėlį pailsėją, gražiai vokiškai atsisveikinom su „pletkininkėm“, patraukėme atgal.Kelias atgal smarkiai prailgo, vanduo baigėsi dar einant į priekį, teko gerti krikštolinį vandenį iš kalnų upės
Atvirai pasakius per daug jau tų įspudžių buvo vienai dienai, tiksliau kilometrų.. Pagal viską gavosi gerokai virš 20. O tie laipteliai žemyn link kempingo apskritai buvo kontrolinis šūvis Bet mes tai padarėme Smagu buvo kempinge susitikt su kitais gryžusiais iš kalnų. Vieni iš kitų juokiasi, eisenos keistos, pavargę, bet linksmi Labai gera atmosfera.Tą dieną Afrikų kilometražas neprasisuko . Vienuolikta diena. Vakarykštis pasivaikščiojimas priminė apie save tik pabudus. Nėra ko slėpti, nesam mes treniruoti atletai
Skaudėjo visą kūną, tad susipakavę daiktus leidomės į kelią. Važiuot buvo labai gera. Važiuojant pakrante vis smarkiau ėmė pūsti vėjas. Buvom sustoją pažiūrėti kaip į vandenyną išplaukia nuo ledyno atskilę skaidriai-žydri ledai. Spalva labai graži. Apskritai Islandijoje mažai žmonių, automobilių, tačiau prie lankytinų vietų pastoviai būna didesnis-mažesnis sambūris. Vėjas vis smarkėjo, dangus niaukėsi, lietus periodiškai nuplaudavo įsivaizduojamas dulkes. Temperatūra buvo apie + 5C. Iki tos dienos maniau, kad stipriausias vėjas yra Nordkape, tačiau aš tada dar nebuvau buvęs Islandijoje.. Visą kelionę mus lepinusi saulėtais ir salyginai siltais orais, ji vis dėl to neiškentė ir į kelionės pabaigą parodė, kad ji vis dėl to ne atogražų sala. Vėjas toks gūsingas ir toks stiprus, kad atrodė nusuks sprandą su visu šalmu ir nupūs Afriką nuo kelio. Prisivijom motociklininkų grupelę su nuomotais motociklais. Vėjas ant tiek sustiprėjo, kad norint važiuoti tiesiai teko važiuoti gerokai pasvirus. Nors ir patiems buvo nelengva, tačiau jiems sekėsi dar prasčiau todėl teko juos aplenkti. Prasilenkėm su keliautojais-dviratininkais, jie apskritai negalėjo pavažiuot, todėl stūmėsi dviračius, tačiau į pasisveikinus pakelti į viršų nykščiai rodė, kad nepaisant visko, nuotaika pas juos puiki Manijakai.. Man asmeniškai tai buvo sunkiausia ir baisiausia gyvenime diena. Oras iki +5 C, gūsingas, stiprus vėjas tai nuo kalnų, tai nuo vandenyno, lietus.. Dangus „šlapio asfalto“ spalvos, šalimais vandenynas juodas su kelių metrų bangomis, civilizacijos mažai. Ar kad įspudžių jau buvo sočiai, ar tikrai ta dalis Islandijos negraži, nes apie ką tą dieną buvo gamta, aš nepamenu
. Kai pagaliau nusprendėm kažkur apsistoti nakvynei, prasidėjo odisėja . Kažkokiame miestelyje ( jis dydžio kaip dvi Statoilo degalinės) kambarys viešbutyje kainuoja 180 EUR.., pigiau nieko . Ar galima pievelėje (suprask kempingas) už viešbučio, taip galima.. Kainos nepamenu, bet pievelėje buvo tik kokie vargani 3 cm vandens tad patraukėm toliau. Navigacija rodė, kad už 20 kilometrų yra kažkoks kempingas, bet draugiškas dėdė nuliūdino ir ten, kad vietų nėra.. Nors važiavom pagrindiniu keliu, asfaltas jau buvo senai pasibaigęs, kelias tai kilo į kalnus tai leidosi, tad nors ant kelio ir pakelėse besišlaistančias avis signalu pagasdindavom. Gerai kad Islandijoje netemo, tai galima buvo ieškoti nakvynės, nors ir visą parą Galiausiai penktoje vietoje pavyko įkalbėti moteriškę, kad užleistų kažkokę piemens būdelę. Atnešė elektrinį šildytuvą, atkraustė čiužinį, parūpino karšto vandens arbatai, rojus Išsidžiaustę rūbus, gerdami arbatą, bėdavodami, kad turim kumpio ir net žirneliu, bet nėra duonos.., prisiminėm tuos vargšus dviratininkus. Mes nuvažiavom apie 100 km, kol radom nakvynę.., o su dviračiu tai tie kilometrai sunkiau „vyniojasi“... Iki kelto dar buvo viena diena, o kelio tik apie 50km. Tą dieną nuvažiavom tikrų šiaurietiškų, Islandiškų 526 km.
Dvylikta dienos rytas pažadino lietaus barbenimu į stogą. Oras toks pat „islandiškas“
. Pagal mūsų planą tikėjomės tą parą prasivolioti sausai, o rytoj jau keltas, tačiau atėjusi šeimininkė pranešė mums, kad antrą naktį mes čia nakvoti negalėsime, atseit jos šunys visą naktį neramiai miegojo nes mus jautė ar kažkoks kitas bla,bla.. Bet pasiūlė apskambinti kaimynus, gal mus kas nors priims. Ka gi, pradėjom pakuotis. Mūsų nuostabai ji iš tikro surado už keliolikos kilometrų viešbutuką, tad atsisveikinę pervažiavom. Tai buvo šeimyninis viešbutukas, šeimininkai labai malonus, labai stengėsi, net WI-FI nemokamas Padžiovėm katilinėje daiktus, išsivirėm šilto maisto ir Delfi paskaitėm, kad Lietuvą alina karščiai.. Už lango vėjas pažeme vandenį nešioja, keli laipsniai šilumos.., o ten matai karščiai Norėjosi jau namo Dienos maršrutas tesudarė 13 km.Trylikta diena išaušo tokia pat depresyviai apsiniaukusi, bet koks skirtumas.., šiandien paliekame šitą nepaprastai gražią, kontrastingą ir atšiaurę salą. Trumpas pravažiavimas (47 km.) ir mes jau prie kelto. Motociklininkus sustatė į atskirą koloną ir kol į keltą suvarinėjo priekabas su šaldyta žuvim, tarp visu „mototuristų“ prasiėjo gerai nusiteikęs policininkas su kažkokiais užrašais. Suradęs porą „nusidėjėlių“ išrašė jiems Islandiškas baudeles. Taip supratom taisyklių Islandijoje reikia laikytis, nes anksčiau vėliau vis tiek stovėsi eilėje prie kelto ir prie taves ateis dėdė policininkas
. Kelte bestropuojant motociklus priėjo vokietis, sako aš jus pamenu, mes prieš savaite kartu atplaukėm. Kaip po to išsikalbėjom jis savo BMW pasiruošė specialiai Islandijai. Oru aušinamas 650 ccm, 39 litrai bakas, „kovinis“ iki negaliu, beveik „Dakarinis“ Dėdė su juo per savaitę bekelėm virš 3000 km. pralakstė... Tai ką čia mes su savo pora tūkstančių asfaltinių.. Kelte jau viską žinojome, tad pora parų prasitrynėme nieko neveikdami. Penkiolikta diena, Danija ir ženkliai šilčiau
Išlipę iš kelto užsipylėme pilnus bakus ir pradėjom kelionę namo. Jokių įvykių nenutiko, tad tiesiog norėjosi gryžt greičiau. Vakare buvom rytų Vokietijoje, apsistojome pensionate, susitarėm su šeimininke, kad paruoštų pusryčius kuo anksčiau, nes susiplanavom sekančia naktį jau pasiekt namus. Tą dieną prasukom niekuo neįpatingus 672 km. Šešioliktos dienos rytas.., šviežios bandelės pusryčiams, po bandelę į kelionę nuo rūpestingos močiutės ir į kelią
Iki pietų pasiekėme Lenkiją ir jos mokamais keliais teleportavomės link Lietuvos. Oras buvo vasariškas, su kiekviena valanda šilo vis labiau ir sustojus kuro tarpusavyje juokavom, kad va jau 20 laipsnių šilčiau nei Islandijoje, va jau 25 .. Aišku atvažiavus į Augustovą virš tėvynės pamatėm gražų tipišką Lietuvai tamsiai mėlyną dangų
Kaip gi Lietuva be lietaus. Bet šiaip tai pasisekė, nes nuo Lazdijų iki Vilniaus vijomės audrą ir nepavijom. Aišku važiuot naktį, per rūką, dulksną su Afrika nėra labai jauku dėl silpnų šviesų. Tokiais momentais pasižadi, kad tikrai, tikrai reiks parūpinti kažko papildomai. Žodžiu kelionė iki paskutinių kilometrų nedavė atsipalaiduoti. Prieš dvyliktą nakties jau buvome Vilniuje. Baigėsi atostogos, baigėsi kažkada nereali atrodžiusi kelionė... Paskutinę dieną įsukom (mums) rekordinius 1245 kilometrus.
Reziumuojant norisi pasakyti, kad Islandija kaip šalis tikrai nenuvylė. Visi kas galvoja, svajoja, planuoja tikrai pamatys, pajaus kuo jinai įpatinga. Nors jau praėjo beveik metai, dar su malonumu peržiūriu nuotraukas ir suprantu kaip ten buvo viskas gerai. Islandija-šalis keliautojams
. Pažiūriu į Islandijos lipduką ant Afrikos ir matau kiek dar daug laisvos vietos šalia jo.. Reiks kažką galvot Truputis statistikos :
Trukmė – 16 dienų.
Kilometražas – 5696 km.
Vidutinis greitis – 82 km/h.
