Sveiki visi!
praėjo jau keli metai, bet vis dar jaučiu, kad ši kelionė man buvo ypatinga, ir turbūt ne tik todėl kad pirmoji. Todėl ir manau kad visgi verta pasidalinti įspūdžiais ir pateikti iliustruotus memuarus jūsų smagiems pasiskaitymams.
Visgi padariau tai ką ir planavau – motopatinginiavimo kelionę Kretoje. Vienas dalykas kuris buvo kiek kitoks nei planuota – gavosi daugiau moto, nei tinginiavimo. Kelias ir kalnai kvietė labiau nei jūra ir paplūdimis, nors jais irgi sėkmingai pasimėgavau. Ir trukmė vietoj kokiu 9 dienų, kiek man atrodė turėtų pakakti, dėl galimų skrydžio datų (aš gi viską amžiais darau paskutinę minutę) pasidarė 12 dienų (rugsėjo 27- spalio 9). Ir gerai, nors atsiėjo brangiau, bet ir verkti isvykstant iš salos nereikėjo. Bet pradėsiu nuo pradžių.
KAS? Evaldas, nickas Gunkiskunkis, 33 metai, transporto inžinierius. Pastarąją vasarą užsilipau ant Honda Transalp ’96, teises išsilaikiau rugpjūčio vidury. Stažas prieš kelionę – 3 tūkst. Km, tarp jų nuvažiavimas į Nidą ne autostrada, taigi susidaro beveik trečdalis visos patirties. Po miškus ir žvyrus irgi truputi važinėta (ypač kol nebuvo teisių), bet enduro mokykloj pastudijuoti nepėjau. Taigi visai žalias, užtat kai kurios mano pasakojimo vietos, kur man kėlė nemenkas emocijas, patyrusiems gali atrodyti tik vaikų žaidimėliai.
KAIP? Vienas, su savo palapine, miegmaišiu ir fotoaparatu ant Kretoje išsinuomoto motociklo. Bilietus ir padidintos rizikos sviekatos draudimą įsigijau pirmoj pasitaikiusioj kelionių agentūroj (apie 1200 Lt). Motociklą užsisakiau telefonu, internete susiradęs kontaktus. Kaip įtariau o vėliau ir pasitvirtino, kad ten, vietoje, galima išsinuomoti truputi pigiau arba geresnį motociklą, bet nesinorėjo likti kaip našlaičiui su kelioniniu krepšiu prie ištuštėjusio aerouosto vartų, taigi sutariau kad mane pasitiks su Yamaha XT 600 už 210 eurų savaitei. Nutariau pasilikti galimybę keisti savo planus, jei nusibostų važinėtis (cha cha).
0 DIENA.
Ryte baigiu pakuotis daiktus, išsikviečiu taksi į oro uostą (40Lt) ir visas kankinamas naujų patyrimų troškulio ir šiokio tokio nerimo kad tie patyrimai nebūtų nemalonūs atsiduriu lėktuve. Tiesa, oro uoste žvilgtelejęs į draudžiamų daiktų sąraša, jau ketinau išpakuoti ir palikti „Campigas“ dujų balionėlį, bet tarnautoja mano nuostabai mane nuramino ir ramiai praleido visą mantą į bagažo skyrių. Užtat dėl rankinio bagažo - motociklinio bako krepšio, kilo šioks toks sambrūzdis, netgi buvo iškviesta kažkokia viršininkė, kuri turejo nuspręsti ar leisti į lėktuvą krepšį su 7 magnetukais ar neleisti. Kai pagaliau išaiškinau kam jie reikalingi ir kad lėktuve kiekviename garsiakalbyje yra po tokį – leido. Heraklione mane pasitiko maloni šiluma ir lentelė su mano pavarde, tik žmogaus, kuris turėtų ją laikyti nebuvo. Po 5 minučių prisistatė ir jis, nuomotojas. Susirašėm popieriukus, suskaičiavom pinigėlius ir gavau motociklą. Truputėli muistėsi, sužinojęs kad mano teisėms A kat. yra tik pusantro mėnesio, bet sezonui baigiantis pinigai turi didelį svorį. Motociklas gyvenimo matęs, pravažiavęs 30 tkm, apdailos gerokai išblukintos saulės, bet šiaip tvarkingas ir viskas veikia. Padangoms jokių priekaištų, priekinė Metzeller Tourance, galinė – Dunlop Trailmax. Šalmo mano dydžio neturėjo,maža galva, reikalingas S dydis, taigi gavau M dydžio, kuris užmautas ant kepuraitės šiaip taip laikėsi. Beje, buvo pabrėžta, kad tai yra labai labai geras šalmas. Na, jei gabalo trūkumas yra šalmo gerumo požymis, tai tada tai iš tiesų pats geriausias mano matytas šalmas.
Taigi, pritvirtinu mantą, artimiausioj degalinėj prisipilu benzino ir patraukiu į rytus šiaurine pakrante link Stalidos, kur jau esu buvęs prieš keletą metų “normalių” atostogų. Apie 20km nuo Herakliono randu kempingą, kur ir apsistoju pirmajai nakčiai. Apsistojęs dar išlekiu pasivažinėti po miestelius, bet ilgai netrunku, nes jų eismas ir slidus asfaltas truputi gąsdina.
1 DIENA.
Košytė ir kava ant primusiuko, dušas, viską suvynioti ir į kelią. Pasuku link Lasithi slėnio, aukštyn į kalnus.
Vienas pirmųjų serpantinų slystelėjus galiniam ratui primena man koks slidus visgi kretietiškas asfaltas ir kad reikia buti susikaupusiam. Kadangi važiuoti pagrindiniais keliais nefasonas, o ir šiaip ne to as čia atvykau, suku į kaimus ir žvyrkelius. Čia žemėlapis kurį gavau su motociklu ir kurį gauna visi turistai nebegelbsti. Kelelio tenka klausti kaimiečių vaikų, kurie pažvengia iš mano nemokėjimo važiuoti (ir kaip jie pamate?), bet mielai palydi su motoroleriu per kaimą iki ten kur prasideda žvyrkelis. Žvyrkelis pasakyta švelniai, tai yra gana status ir vingiuotas keliukas visas nusėtas kumščio dydžio ir didesniais aštriais palaidais akmenimis bei iš grunto išlendančiom uolienom. Jie priverčia motociklą šokčioti, o statesnėse vietose smagiai lėkdami iš po galinio rato – dar ir trūkčioti. Patyrėliams tai tikriausiai būtų nusispjauti, bet man tai buvo nemenka adrenalino dozė. Kadangi toliau kelionės metu tokie keliai buvo daug kur, pripratau ir as. O štai koks užmirštas mašiniukas slepiasi kalnuose.
Neužilgo tokių keliukų ima daugėti ir aš pasiklystu, bet tuojaus pat randu asfaltuotą kelią ir susiorientuoju. Į Lasithi slėnį atvykstu asfaltu. Oras ima bjurti, bet pamatau džipų maršruto nuorodas ir neatsispiriu pagundai ten pasukti. Kelias kyla iš slėnio į Dikti kalnus, vaziuoti smagu, bet vėlgi eilinėj nepažymėtoj sankryžoj padarau neteisingą pasirinkimą ir kelias baigiasi atsirėmęs į debesį.
Dar keletą sykiu mėginu rasti man reikalingą keliuką per kalnus, bet įsismarkavęs lietus veja mane į normalų kelią, kuriuo pamažu šlapiais serpantinais nusileidžiu į pakrantę ties Agios Nikolaios. Čia lietus taip pat nemaloniai pila, bet bent jau ne taip šalta kaip ten, aukštai. Imu ieškoti numatyto kempingo, bet kai randu, paaiškėja kad jis neveikia. Vėliau sužinojau kad jis uždarytas jau keleta metų. Tenka apsistoti viešbutyje miestelyje keistu pavadinimu – Pachia Ammos. Gal ir gerai – palapininė buitis merkiant lietui ne tokia jau ir romantiška. Pravažiuota šiandien apie 160 km.
2 DIENA.
Per naktį išdžiuvo tik apranga. Odiniai batai ir pirštinės vis dar gerokai šlapi. Viską išeksponuoju prieš saulę. Pusryčiai, pasivaikščiojimas po miestelį. Oras puikus. Nusiperku gerą žemėlapį (vėliau suprantu kad ji irgi geras iki tam tikro laipsnio). O čia jau ir dvylikta dienos ir batai sausi. Išvykstu. Aplankau Ha tarpeklį (na, aplankau – stipriai pasakyta, is tikro žvilgteliu ir nufotografuoju). Didesnių ir mažesnių tarpeklių pilna Kreta, didžiausias ir ispūdingiausias – Samarijos, o Ha – sudėtingiausias. Jį praeiti galima tik su alpinistine įranga. Toliau suku siauru keliuku kylančiu į Tripti kalnus. Atsiveria puikūs peizažai – matosi Dikti kalnai ir abi – šiaurinė bei pietinė pakrantės. Kelias kyla, kyla, kyla...
Randu rodyklę į Afentis Stavromenos, pažvelgęs ta kryptim pamanau kad tai bus viršukalnė ir pasuku tenais. Neapsirikau. Deja, peizažų nebėra, nes panirau i debesis. O serpantinai jau netgi ima atsibosti. Bet užvažiuoti “raitam” į beveik 1500m aukščiausią Tripti kalnų viršūnę (na, kelelis biski akmenuotas bet neblogas) juk yra super, nepaisant to kad nieko nesimato Leidžiantis žemyn turiu ketinimų važiuoti dar į šiaurę ir rytus, aplankyti Vai palmių giraitę, bet šiaurinėj kalnų pusėj nejaukiai debesuojasi todėl pasuku į pietus. Neužilgo pasiekiu kempingą netoli Ierapetros. Įsikūręs, motociklu nulekiu į minėtą miestą, ten vakarieniauju ir šiaip slampinėju. Pravažiuota tik apie 90 km.
3 DIENA.
Ir vėl man į Dikti kalnus norisi, vis galvoju kad su geresniu žemėlapiu pavyks juos pervažiuoti. Taigi susivynioju gana anksti ir išvykstu. Kylant aukštyn vis matosi vakar aplankytas kalnas, savo viršūnę įmerkęs į debesį, nors šiaip aplink kuo puikiausias oras, karšta. Į kalnų gilumą veda vinguoti keliai, kur ties kiekvienu serpantinu vis sustoju ka nors nufotkinti, bet jau prie sekančio suvokiu kad be reikalo stojau pirma.
Ech, vėl kenčiu dėl žemėlapio. Iki paskutinio kaimelio – viskas OK, toliau i kalnus keleliai veda, bet nepažymėti. Pabandai vaziuoti – nugrybauji. O grazu kaip pasakoj. Atsigeriu frappes pas bobute kazkokiam paskutiniam kaimelyje uz kurio tik kalnai ir suku žemyn, link pietinės pakrantės. Miestelis Arvi. Didziausia mano gyvenime valgyta graikiškų salotų porcija – pilnas dubenis kad užtektų pavalgyti visai šeimai iki pusės pripiltas alyvuogių aliejaus. Miestelis Tsoutsouros. Kaip ir daugumoj kaimų, žmonės čia ginkluoti ir atvykstantiems tai aiškiai parodo:
Nuo Tsoutsouros kelias atitrūksta nuo pakrantės ir kyla į Asterousia kalnus. Kalnai nebe tokie aukšti, tačiau beveik be augmenijos, nusvilinti saulės ir niūroki. Jau imu dairytis nakvynės. Pakrantėj kempingų šiam rajone nėra, bet randu rodyklę į Tris Eklises miestelį su prierašu „rooms for rent“. Kelias vėl pasisuka link pakrantės ir čia manęs laukia gražus ir staigus nusileidimas nuo kalnų link jūros, kur ir šliejasi Tris Eklises.
Kambario išsinuomoti čia negavau. Sezono pabaiga ir kambariai nebenuomojami. Yra dvi kavinės ( kavinė tai toks kambarys su balkoneliu į jūros pusę, jame yra saldytuvas su trupučiu alaus, keliais parūgusiais neruoštais aštuonkojais, yra didžiulis narvas su triukšmaujančia papūga, keli seni graikai, kurie nesustodami ruko kažką panašaus į prima ir lengvai įkaušęs barmenas, beje truputi šnekantis angliškai). Taigi su sąlyga kad kambario negavau, pasiteiravau leidimo statytis palapinę tiesiog pakrantėj, ir aišku man buvo leista. Vakarą praleidau gerdamas alų vienoje iš minėtų kavinių. Be manęs miestelyje dar mačiau kelis senus graikus vienoj kavinėj, dar kelis kitoj, ir kokių penkių darbininkų kompaniją smagiai geriančią dar vieno namo terasoje ir šunį Viskas. Mobiliakas rodė absoliutų nulį ryšio. Vienu žodžiu – tinkama vieta slėptis nuo pasaulio, jei kas norėtų. Pravažiuota apie 170 km.
4 DIENA
Miegas buvo sunkokas dėl bangų mūšos ir triukšmingų cikadų. Pabudau anksti. Kelios fotkės ryte – kur nakvota ir kaip atrodo saulėtekio paliestas Tres Eklisses miestelis.
Toliau per Asterousia kalnus. Atšiauru, bet savotiškai gražu. Aplankau aukščiausią Asterousia kalnyno viršūnę – Kofinas 1231m. Iki jos teko kopti, jokio ratais įveikiamo tako ten nėra. Kelias palieka pakrantę, užsuku į kelis miestukus, važiuojant nuo Vasiliki miestelio atgal link jūros tenka pravažiuoti įspūdingą kanjoną (mintyse iš karto ėmė skambėti Ennio Morricone motyvas iš „geras blogas piktas“) ir dar įspūdingesnį tarpeklį.
Dar vienas didelis dienos įspūdis – pakilimas į Lithino iškyšulį. Status, akmenuotas kelias, specifinis koloritas, kvapą gniaužiantys skardžiai smingantys į jūrą. Kažkokių įtvirtinių liekanos, taip pat daili koplytėlė.
Vakare pasiekiu hipių išgarsintą Matalą. Kempingas pačiam centre, ties ta pačia uola, kur hipiai ir apsigyvendavo. Kempinge sutinku keletą žmonių su mocais atvažiavusių, bet kaip supratau, jie čia atsibeldė ir sėdi, niekur toliau nekeliauja.
Pravažiuota apie 160 km.
5 DIENA
Pabundu su galvos skausmu. Per daug vakar alaus suvartota. O gal cigarilių? Nesvarbu, faktas kad važiuoti nenoriu, noriu pasilepinti saule ir jūra. Užtat keliuju į Red Beach – toks truputi izoliuotas paplūdimis, į kurį patekti reikia lipant per nemenką uolą. Be to – nudistams dedikuotas, kas Kretoje yra neįprasta, nes ortodoksiška visuomenė visiškai netoleruoja nuogo kūno viešumoje. Vienas vėliau sutiktas graikas (ne kretietis) minėjo kad šiaip kretiečiai yra draugiški ir svetingi žmonės, bet gali tapti neprognozuojamai agresyviais jei pamato nudistus. Apie 14 val palieku Matala ir vykstu toliau. Aplankau Agia Galini, Spili ir vykstu link Preveli. Girdėjau kad tai ypatinga vieta – fantastiško grožio palmių giraitė. Bet aš ja grožiuosi nuo uolos viršaus – labai jau tingisi leistis žemyn ir paskui kopti aukštyn esant 30 laipsnių karščiui ir dar su motoapranga. Toliau nutariu vykti į Rethymno. Gražus tarpeklis, pro kurį veda kelias. Į Rethymno įvažiuoju pavakare, ko gero piko valandomis. Eismas labai intensyvus ir visiškai chaotiškas, miestas po penkių ramybės, gamtos ir izoliacijos dienų atrodo nejaukus ir as pasiskubinu iš jo dingti. Kadanti šioje vietoje Kreta yra gana siaura, minu atgal į pietinę pakrantę. Pakeliui į sprandą įgelia bitė. I ko jai ten reikėjo? Refleksiškai norisi stvertis rankomis už įgeltos vietos, bet kažkaip pavyksta susivaldyti ir saugiai sustoti kelkraštyje, o jau tada stvertis už skaudamos vietos
. Apsistoju Plakias kempinge. Kempingas tuščias. Plakias – nedidelis jaukus turistinis miestukas. Tavernoj kur vakarieniavau – maistas labai skanus ir kiek pigesnis nei visose ligšiolei aplankytose vietose, gali būti kad apskritai pragyvenimas šiame miestelyje kiek pigesnis nei smarkiai turistinėse zonose. Ganėtinai tinkama vieta romantiškoms atostogoms. Kaip jau tampa taisykle – pravažiuota 160 km.
6 DIENA
Kadangi išvakarėse ilgai nelėbavau, pabundu gana anksti, apie 9 val. Sprandas gerokai patinęs ir truputi skauda. Pusryčiai toj pačioj pagirtoj tavernoj. Varau i Hora Sfakion – uostas, iš kurio kursuoja keltai į Baltųjų kalnų (Lefka Ori) atkirstus miestelius (taip pat ir Agia Roumeli, kur maršrutą baigia visi praėję Samarijos tarpeklį). Pakeliui stabteliu prie Frangokastelo tvirtovės – būtų gal ir vertas dėmėsio objektas, jei nebučiau išlepintas gausių įspūdžių. Nuo Hora Sfakion į vakarus, į Baltuosius kalnus dar kurį laiką veda keliukas, bet greitai baigiasi, todėl juo nutariu ir nevažiuoti, o suku remontuojamu magistraliniu keliu į šiaurinę salos dalį, link Chanijos. Vėliau sužinojau, kad verta pavažiuoti nuo Hora Sfakion į Lefka Ori bent jau kol kelias veda – sako gražu.... Pasiekiu šiaurinę pakrantę, aplankau Drapano kyšulį, tada važiuodamas palei Souda įlanką patenku į Chaniją. Jau pasiilgau pietinės pakrantės. Čia aplink nesibaigianti civilizacija – pramoninius rajonus ir uosto teritorijas keičia viešbučių kvartalai.Kiek paklaidžiojęs susirandu kempingą Hania. Vakare susiruošiu į senamiestį. Visiškai pribloškiantis dalykas! Be galo gražus senamiestis stebinantis savo naturalumu, gyvumu, dailia architektūra. Mano fotoaparatas ilsisi kempingo recepcijoj, kraunasi jo akumuliatoriai. Reiškias dar kada nors čia sugrįšiu. Telefonu sutariau dėl moco nuomos pratęsimo, už gerokai mažesnę kainą. Dabar jau - iki kelionės galo. Pravažiuota šiandien ir vėl nedaug – 160 km, nes dalį dienos praleidau voliodamasis mažučiame paplūdimyje netoli Drapano kyšulio.
7 DIENA
Nors Chanijos senamiestis ir įstrigo mano atminty, priemiesčiai prikimšti hotelių, nesudarė malonaus įspūdžio. Pasidžiaugiau ištrūkęs į laisvę, kai pasukau į žvyrkelius Rodopos pusiasalyje. Pirmąkart pasijaučiu tarsi jau mokėčiau vairuoti motociklą – regis ne važiuoju o skrendu. Grubus žvyrkelis, pabarstytas stambokais akmenimis, pastoviai spyruokliuoju – tai pakylu leisdamas motociklui peršokti kokį akmenį ar duobę, tai prisėdu, leisdamas pailsėti kojoms. Kažkaip intuityviai laikau lygsvarą, nes motociklas kartais truputi plaukioja. Smagu. Vis randu kelyje paliktų mažalitražių – matyt ne vienas turistas bando nuvažiuoti į iškyšulio galą, tik neatspėja kad kelias su nuomota fiat seicento nelabai iveikiamas, todėl pasivažinėjimą tenka baigti ir, pasitenkinus pasivaikščiojimu, grįžti atgal. Kelio gale – kažkokios senos gyvenvietės likučiai, jauki įlanka ir akmenuotas paplūdimys.
Kadangi jau tvoskia vidurdienio karščiai (hm, o jau spalis veik įpusėjęs), pasilieku pasimaudyti ir pasivolioti priešais saulutę. Deja, paplūdimis truputi užterštas mazuto gumulais. Jų ne tiek daug, bet visgi galimybių išsiterlioti pakanka. Tenka atsidaryti moco baką ir valytis benzinu koją bei ranką. Šiandien spėju aplankyti ir antrąjį, labiau į vakarus nutolusį pusiasalį – Gramvoussa. Iš jo atsiveria puiki panorama į Gramvoussa salą, į kurią lygtais galima nubristi. Vaizdai čia tikrai pritrenkiantys, užtat ir sutinku bent keletą nestandartinių turistų, kurie nusispjovę į vietos taisykles draudžiančias stovyklauti nenumatytose vietose, nutarė įsikurti nakvynei šioje pakrantėje. Labai knietėjo ir man apsinakvoti greta (beje jau pats metas ieškotis nakvynės, nes saulė jau nusileido), tačiau neviliojo tempti mantą puskilometrį per kalną iki pakrantės ir be to, atsidurti už įstatymo ribų svetimoj šalyje. Panagrinėjęs žemėlapį, aptinku kempingą ne taip toli – kažkokiam Sfinari miestelyje – pati vakarinė Kretos pakrantė. Važiuoti jau visai nebejauku – greitai temsta, kaupiasi juodi audros debesys, kelio serpantinai be atitvarų, kažkur netoliese kalnuose dega miškas, padangė švyti rausvai ir matosi dūmai. Sfinari netoli – per kokį pusvalandį ir privažiuoju. Kempingas tarsi yra, tarsi ir nėra. Pasirodo- tai free camping – vieta kur stovyklauti leidžiama, bet infrastruktūra neįrengta. Gerai – sutaupysiu kokius dešimt Eur, kita vertus – nelabai jauku nakvoti visiškai vienam kažkokiam užkampyje. Tas nejaukumo jausmas dar labiau sustiprėja, kai pakyla palapinę draskantis vėjas, užmigti neduodanti bangų mūša, o netoliese kalnuose kažkas smaginasi periodiškai paleisdamas automato serijas. Suprantu, kad šeštadienio naktis, suprantu kad kretiečiai mėgsta kulkomis bei šratais perforuoti kelio ženklus, tačiau pasitikėti automatinius ginklus turinčių ir jų šūviais vakarėlį paįvairinančių žmonių sveiku protu aš nelinkęs. Miegas tampa panašus į kiškio
. Pravažiuota šiandien ir vėl nedaug – 148 km (paplūdimis, žvyrkeliai...)
8 DIENA
Palieku nesvetingąjį Sfinari. Keista, bet apylinkėse ženklai neskylėti. Bet visiškai nauji
Važinėjuos po kalnus, kaimelius, pakrantę. Elafonissi – gražus gamtos kampelis. Sala į kuria galima nubristi, žydras vanduo, geltonas smėlis. Daug turistų. Per kalnus pasiekiu Paleochora. Vėl džiaugiuosi grįžęs į pietinę pakrantę. Nors dar tik trečia dienos, o pravažiuota tik 70 km, nutariu apsistoti ir pasimėgauti buvimu Kretoj, ne tik važiavimu. Kempinge recepcijoj pasitinka rusiškai kalbanti gruziniškos kilmės moteriškė. Paleochoroj nedaug riebių tingių turistų, užsisakančių all inclusive ir drybsančių devynias dienas prie viešbučio baseino. Užtat ir didžiulių viešbučių su baseinais čia nepastebėjau. Pastebėjau nemažai žmonių kažkur keliaujančių su kuprinėm ir žemėlapiais. Keletą nudistų paplūdimių. Jauną figūringą moterį, dėvinčią beveik permatomą suknelę, vairuojančią Range Rover ir nuolat plačiai besišypsančią. Vietiniai diedai kavinėse čia sėdi kartu su poilsiautojais į juos nešnairuodami. Jaunimas pamėgę super moto. Pavakarį praleidžiu besidegindamas ir besimaudydamas. Vakarą – gerdamas kokteilį miestelio centre ir sposodamas į praeives
Čia gera atmosfera.
9 DIENA
Nuo ryto iki pietu praleidžiu paplūdimyje. Šiandienos planas – aplankyti Lefka Ori, o toliau bus matyti. Paleochoros apylinkės nėra labai civilizuotos, kelias pamažu kyla į kalnus, beveik nieko nesutinku. Privažiuoju Omala plynaukštę, apsidairau iš aikštelės kur yra Samarijos tarpeklio startas. Parduotuvėlėj nusiperku batarkes, nes vienas fotiko akumuliatorius ėmė streikuoti. Vienas gražiausių kelionės momentų – ties Omalos plynaukšte pakilimas į kalnų trobelę (refuge house angl., prijutas rus.) 1600m aukštyje. Jaukus namas, svetingi ir įdomūs šeimininkai. Pabendrauju su ten dirbančiu graiku iš žemyno. Neužilgo prie mūsų prisijungia porelė šveicarų besibastančių pėsčiomis po kalnus. Jie nusprendžia čia pasilikti nakvynei. O man norisi vis daugiau ir daugiau pamatyti, tad leidžiuos į kelią.
Nuo kalnų nusileidžiu siauručiu akmenuotu žvyrkeliu. Netgi tenka keliose vietose sustoti ir atsidaryti kelią užtvėrusias tvoras. Šiaurinį krantą pasiekiu netoli Chanijos ir tada greitkeliu minu į Rethymno. Deja, šis miestas nė iš tolo neprilygsta Chanijos sukeltam įspūdžiui. Ech, gal ir reikėjo pasilikti kalnuose... Apsistoju camping Elizabeth. Šiandienos rida – 180 km.
10 DIENA
Planas – pervažiuoti Psiloritis kalnus ir apsistoti nakčiai Mataloje (na ten kur jau buvau važiuodamas į priekį. Pakeliui į Psiloritis sutinku net keletą policijos patrulių bent po aštuonis žmones, ginkluotus automatais. Vėliau išsiaiškinau, kad šiose apylinkėse kalniečiai nušovė keletą policininkų, tai čia patruliuojama jau pora metų. Pasikėlus į Psiloriti pirmas objektas – Nidos plynaukštė. Giedra, oras skaidrus, gražu ir šalta. Kažkada buvęs slidinėjimo centras. Šiandien nebeegzistuoja, keltuvai išardyti, viešbutis sunykęs, nors kelio ženklas vis dar rodo posūkį į centrą. Matau daugmaž pravažiuojamus keliukus, vedančius link aukščiausių viršūnių, bet nėra kaip į juos patekti – visi pravažiavimai užversti didžiuliais akmenimis. Užtat eismo draudimo ženklas manęs nesustabdo ir pasikeliu į beveik 1800m. aukštyje esančią observatoriją. Atsiveria puikios panoramos, regis pusė salos - kaip ant delno. Na, jei ne pusė salos, tai bent jau Heraklionas ir apylinkės tai tikrai.
Tas šviesus beveik baltas plotelis kairėje nuotraukos pusėj, apačioje ties pakrante ir yra Heraklionas
. Dar keletas vaizdelių iš pasivažinėjimo po Psiloriti:
Gražu, skaidru, gryna, žalia. Matosi nepažymėtų keliukų. Įtariu aklikeliai. Noriu GPS su gerais žemėlapiais... Priartėjau prie Matalos, vakarieniauju. Haha, pradėjau matyti savo barzdą žiūrėdamas žemyn
Mataloj kempinge randu tuos pačius kaimynus kaip ir prieš savaitę – kažkokie neaiškūs tipai su raudonu suzukiu su kickstarteriu ir austras su nauju yamaha TDM. Jie taip niekur ir nevažiavo... Akcija - atrakcija yra vykdoma kempingų tinkle Kretoje – jei per vieną sezoną apsistoji šešiuose skirtinguose kempinguose, tai gali vieną kartą apsistoti pasirinktame kempinge nemokamai
Kadangi jau turiu surinkęs šešis kempingų antspaudus, kreipiuosi dėl nemokamos nakvynės. Į mane žiūri kaip į ufonautą. Pasirodo as čia pirmas toks. Kyla nedidelis sąmyšis, mergina nežino kaip tai apiforminti, skambinasi vadovei, iš telefono ragelio sklinda kažkokios garsiai tariamų žodžių papliūpos. Finale aš visgi gaunu nemokamą nakvynę, bet kiek supratau ne dėl 6+1 akcijos, o dėl to kad jiems nusispjauti ar beveik tuščiame kempinge vienu tipeliu daugiau ar mažiau
Vakare tas pats baras, tas pats alus. Tik atsargesniais kiekiais, ir jokių cigarilių. Sezono galas – per savaitę miestelis dar labiau ištuštėjo. Pravažiuota šiandien standartiškai – 160 km.
11 DIENA:
Kadangi mano kelionė ir atostogos artėja į pabaigą, lietuvoj ko gero jau šalta ir niūru, o čia oras vis dar puikus, nusprendžiu pasimėgauti saule ir jūra ir praleidžiu gerą pusdienį voliodamasis Red Beach. Apie antrą val. išvykstu į rytus su ketinimais pamatyti Vai palmių giraitę. Varau pagrindiniais keliais ir per keletą valandų pasiekiu Ierapetrą (hehe, pirmyn nuo Ierapetros iki Matalos važiavau dvi dienas ). Čia suprantu, kad Vai giraitę aš šiandien pasiekti galiu, tik ka ten vakare temstant veikti? Todėl suku šiaurėn link Agios Nikolaios ir Malia. Su sąlyga kad Malijoj pažymėtas kempingas irgi nebeegzistuoja, apsistoju Sissi kempinge. Vieninteliai kaimynai pakuojasi palapinę. Jauna belgų porelė. Tris savaites mynė dviračių pedalus, dabar išvyksta į oro uostą o rytoj ryte jau sėdės darbe, ofise. Man irgi jau liko nedaug – rytoj paskutinė diena. Dar turiu ketinimų pamatyti palmių giraitę...
Siandien pravažiuota apie 220 km.
12 DIENA:
Pavyko anksti atsikelti ir startuoti. Vėsokas rytas, Kreta bunda, vaikai eina į mokyklą. Spalis... Minu į Vai. Toloka, bet ir laiko dar turiu, ir maršrutas asfaltu driekiasi. O ta palmių giraitė tai nieko labai ypatingo. Gražu ir tiek. Palmės. Sakė man kad labiau verta aplankyti Preveli beach. Bet koks dabar skirtumas, vis tiek as patenkintas iki ausų. Grįžtu atgal, link Herakliono. Pasiskaičiavęs, dar randu laiko ir maudynėms ir pietums. Neskubėdamas atvykstu į Heraklioną. Dar yra laiko iki moco grąžinimo, todėl nuvykstu į centrą apsižvalgyti ir paimti trūkstamų grynųjų iš bankomato. Kyla šioks toks stresas, kai pasiklystu, tačiau pasiklausiu kelio ir viskas išsisprendžia. Vėluoju susitikti su motonuomininku aerouoste dešimt minučių. Jis vėluoja daugiau
Mocą priima be priekabių (jų ir negali būt, keletas smulkių defektų buvo jau iki manęs). Atsirokuojam, paspaudžiam rankas. Džiaugiuosi sėkmingai finišavęs. Šiandien numyniau apie 300 km.
Toliau jau viskas visiems daugmaž pažįstama – eilė check in tarp tautiečių (beje dvylika dienų negirdėjau nė žodžio lietuviškai), bagažo pridavimas (ai, vos manęs į cypę neįkiša kai aptinka kad vežu dujų balionėlį, aš gi po patirties Vilniaus oro uoste buvau ramus kaip belgas
, suvenyrai duty free, laukimo salė, skrydis ir lietingas Vilnius...
Yra perskaičiusių iki galo? Pagarba!