Na ką, atėjo laikas ir man pagaliau pasidalinti įspūdžiais apie šių metų mūsų kelionę į Škotiją. Taigi, pradžioje skaičiai:
Kelionės laikas: 2011-08-06 – 2011-08-18
Nuvažiuotas atstumas: 6490 km. pagal motociklo spidometrą ir 6363 km. pagal GPS‘ ą.
Išleista grynai kurui: beveik 1700 Lt.
Vidutinės kuro sąnaudos (Hondos Africos): 5,05 Ltr./100 km. (jos buvo mažiausios iš važiavusių į kelionę motociklų)
Kempingų kainos Škotijoje (visas naktis nakvojome palapinėse): grubiai nuo 5 iki 9 svarų žmogui (tai kaina palapinei ir motociklui)
Išvykome keturiese, keturiais motociklais- dvi Hondos (Varadero ir Africa) ir du BMW (1100 GS ir 1150 GS), grįžome keturiese trim (Varadero prasitęsė atostogas Škotijoje)...
Taigi, kelionę pradėjome 2011-08-06 d. 8:30 val. suvažiavę į dvi degalines Vilniuje ir Kaune. Turbūt kai kam keistai atrodys mūsų susirinkimo vieta, tačiau tam buvo priežastis- mat buvome sugalvoję įvykdyti taip vadinamą „Iron Butt“ („Geležinio užpakalio“) normatyvą (per parą nuvažiuoti 1000 mylių arba 1610 km.). Užpilto kuro čekyje nurodyta data bei laikas ir yra oficialus startas kelionei. Taigi, kadangi trise vykome iš Vilniaus ir vienas iš Kauno, sutartu laiku susiskambinome, kartu užsipylėme kuro ir startavome. Tikslas per parą pasiekti Amsterdamo uostą (iš kurio turėjome keltu plaukti į Newcastle), kuris nuo Vilniaus yra 1700 km. atstumu.
Vilniečiai su kauniečiu susitikome Alytuje ir jau nuo ten važiavome visi kartu.
Per Lenkiją „mynėme nuo dūšios“- t.y. sukome rankeną kartais nevisai pagal taisykles, tačiau turbūt tikrai labai norėjome užsitarnauti tuos „geležinius užpakalius“. Be to buvome pilni jėgų ir pakylėti euforijos, kad pagaliau prasidėjo atostogos (tik vakar dar buvome darbe, o šiandien jau sėdėjome ant savo motociklų). Lėkėme pagrindiniais keliais pro Varšuvą, Poznanę, link Berlyno. Per visą dieną kilometrai „valgėsi“ gan nesunkiai ir dar šviesoje buvome pravažiavę visą Lenkiją. Nuovargis daugiausiai pradėjo reikštis jau gerokai po vidurnakčio- krito važiavimo greitis (nors kelio sąlygos ir buvo geros), taip pat po truputį traukė link miego. Pradėjome dažniau stoti degalinėse ir daryti trumpas poilsio pertraukėles.
Vienam iš važiavusiųjų buvo kiek sunkiau už kitus- mat tik iš vakaro išsiaiškino tikslų išvykimo laiką, prieš tai galvodamas apie kitą dieną... Todėl jis prieš kelionę prastai išsimiegojo, mat naktį krovėsi daiktus
Taigi, paskutiniai kilometrai, kaip ir tikrame maratone, buvo sunkiausi. Man asmeniškai miegas dingo dėl streso, kurį patyriau važiuojant paskutiniu ir stebint kolegos nevisiškai kontroliuojamą motociklą... Bandžiau jį kalbinti per raciją bei ilgomis šviesomis atkreipiant jo dėmesį, tačiau tai padėdavo trumpam laiko tarpui. Tiesa, vienu momentu, ir mane buvo apėmusi silpnumo valandėlė kai labai norėjosi miego, tačiau bendražygiai padėjo ją įveikti. Viskas baigėsi gerai ir likus 1,5 val. iki pilnos paros, pasiekėme tikslą. Užsipylėme kuro ir gautas čekis tapo oficialiu „Iron Butt“ finišu. Dar pagal reglamentą buvo reikalingas liudininko parašas. Aš buvau susitaręs su vienu olandu, kuris atvyko susitikti su mumis ir paliudyti mūsų atvykimo faktą (ačiū Marc‘ui ir jo žaviajai žmonai).
Kadangi iki kelto dar turėjome visą pusdienį (buvome pasilikę rezervo nenumatytiems įvykiams), išgėrėme kavos su Marc ir jo žmona, bei nuvažiavome pasivaikščioti po Amsterdamą. Skirtingai nei Gyčiui man jis visiškai nepatiko- galbūt, kad buvau pavargęs, o gal todėl, jog buvo sekmadienis, o išvakarėse buvo kažkoks gėjų paradas, po kurio buvo likę labai labai daug šiukšlių. Vaizdelis tikrai buvo nekoks- vaikščiojome po šiukšlyną. Kvapas taip pat ne pats geriausias...
Na, bet tai subjektyvu, be to ir kelionės tikslas ne tas, todėl ir „nesiparinau“...
Nors šioje nuotraukoje šiukšlių ir nesimato... Vakarėjant keltas, dušas, alus ir poilsis. Ryte jau pailsėję ir geros nuotaikos pasiekėme Angliją, kuri pasitiko lietumi. Galbūt nevarginsiu Jūsų kiekvienos kelionės dienos aprašymu tik pateiksiu nuvažiuotą maršrutą ir tam tikrus pastebėjimus.
Tai yra mūsų maršrutas įveiktas Škotijoje (skirtingos spalvos, skirtingos dienos).Vaizdas į Škotijos pusę nuo (Anglijos-Škotijos) sienos.Aplankėme nemažai pilių ir jų likučiųEdinburgas paliko gerą įspūdįŠiuo įrenginiu nedideli laiveliai iš vieno kanalo perkeliami į kitą. Buvo gana įdomu stebėti procesą kaip viskas vyksta...
Kai oras buvo geras, vaizdai atsiverdavo tikrai įspūdingiŠkotijos gamta tikrai graži... Yra į ką akis paganyti. Keliai tinkami mototurizmui, todėl keliaujančių motociklais yra daug.
Visgi keliaujant į Škotiją, reikia nusiteikti permainingam orui. Jei kelionė truks apie dvi savaites, manau, lietaus išvengti tikimybė yra tikrai nedidelė. Mūsų kelionės metu gavome nemažai lietaus, tačiau viena diena buvo ypač „šlapia“- lijo praktiškai visą dieną nuo ryto iki vakaro, todėl Loch Ness ežero grožybių praktiškai nematėme. Tiek lietaus, važiuojant motociklu, anksčiau nebuvau patyręs (nors patirtis dar nėra didelė)...
Visai kita nuotaika ir įspūdžiai kai geras oras Gaila, tačiau tai turbūt buvo viena iš paskutinių šios kelionės nuotraukų, kuriose puikavosi mūsų „Varadero“ motociklas. Tą dieną važinėjome po Skye salą. Likus iki tikslo apie 30 km., iš pastarojo variklio pasigirdo nieko gero nežadantys garsai. Iki kempingo kur buvo palikti daiktai (tą dieną darėme ratuką), „Varaderą“ teko partraukti... Nors šeimininkas išbandė turbūt viską kas buvo įmanoma, deja, motociklą, kaip minėjau anksčiau, teko palikti... (jis šiuo metu jau Lietuvoje pataisytas ir vėl džiuginantis šeimininką)
Sugedus motociklui, kiek koregavosi ir mūsų tolimesni planai. Kažkaip visi vieningai nutarėme, kad toliau keliauti iš anksto numatytu maršrutu jau nesinori... Pasiankstinome dviem dienom keltą į Amsterdamą ir nusprendėme vykti link namų. Todėl iš maršruto matyti, kad liko neaplankyta dalis vakarinės Škotijos, kur pagal aprašymus yra ką pažiūrėti. Tačiau yra kaip yra, gal dar teks kada ten sugrįžti...
Kol kas nedaug dar teko keliauti motociklu, prieš tai tik 2010 aplankėme Norvegiją, todėl nelabai daug su kuo turiu palyginti, tačiau kelionė būtent į pastarąją šalį man asmeniškai patiko labiau. Galbūt reikėjo vykti atvirkščiai- pirmiau į Škotiją, o paskui į Norvegiją. Po Norvegijos, man Škotija pasirodė blankesnė, ne tokia įspūdinga, nors vaizdų tikrai matėme gražių. Be to, gal turėjo įtakos ir oras, kuris Norvegijoje buvo kiek geresnis (nors lietaus gavome taip pat). Dar vienas dalykas, tai „moškės“. Jų Škotijoje sutikome tikrai nemažai. Norvegijoje jų praktiškai nebuvo.
Dar norėčiau keletą žodžių pasakyti apie padangas. Kelionės metu naudojau Mitas 08 padangas. Su tomis pačiomis padangomis keliavau ir į Norvegiją. Kas liečia susidėvėjimą, tai jos dilo, sakyčiau, mažiausiai iš mūsų komandos (dilimas akivaizdžiai pastebimas važiuojant Škotijos keliais). Tačiau grįžtant namo, pastebėjau, kad tiek priekinėje, tiek galinėje padangoje (priekinėje kur kas daugiau), atsirado įtrūkimai.
Aptikus juos, važiuoti Vokietijos greitkeliais buvo kiek nejauku, tačiau grįžome sėkmingai. Parodžius jas Dainiui (prekiaujančiam šiomis padangomis), pastarasis pasakė, kad naujuose šių padangų modeliuose taip neturėtų būti, kadangi gamintojas keitė gumos sudėtį. Dainius minėjo, kad buvo ir anksčiau girdėjęs apie tokius įtrūkimus, tačiau jis užtikrino, kad dar nei viena padanga dėl to nėra sprogusi.
Būtinai, manau, šiame forume turėčiau užsiminti ir apie tepalus. Buvau šiek tiek nustebęs, kad jų mano Afrikutė suvalgė gan nemažai, ko nepastebėdavau anksčiau (tikslaus kiekio nepasakysiu, tačiau per 6000 km. reikėjo papildyti apie litrą tepalo). Jau buvau pradėjęs galvoti apie variklio kapitalinį, tačiau vėliau atsisakiau šios minties. Pasirodo, kad Afrikos, važiuojant didelį atstumą, dideliu greičiu, tepalą ryja ir tai, pasirodo, normalu. Daugelyje forumų apie tai rašoma, ir Hondos nustatytos tepalų sunaudojimo normos gana didelės... Taigi, važiuoti ilgą laiką apie 150 km/h greičiu (kaip mes važiavome Olandijos ir Vokietijos magistralėmis) Afrikoms nelabai patinka, o jei ruošiatės tai daryti, pasiimkite daugiau tepalo...
(Beje pas mane buvo supilti „Ipone“ tepalai).
Taip kaip ir viskas šiam kartui. Gerų ir įspūdingų kelionių!!!
Tomas