Iki 2010 metų visada keliavau su automobiliu, daugybė kelionių į Vakarų Europą, Balkanus, Graikiją, Ukrainą. Tačiau kiekviena karta, matant koki kelioninį GS`ą arba Afrika kylo pavydas. Ir vat 2009 nusprendžiau – kitąmet jau keliausiu su motociklu. Žiema nusipirkau gražuolė Honda XRV750 AfricaTwin ir suplanavau 16 dienu kelionę, pradžiai nesunkia Vilnius – Ukrainos Karpatai – Krymas – Kievas – Vilnius, turėjo gautis apie 4000km. Viena žiemos vakara, mano draugas irgi nusprende keliauti su manim, irgi nusipirko tam reikalui motociklą (įkalbejau nusipirkti Enduro) – BMW 650GS.
Kelionė pavadinom 10V2Z18 (t.y. 2010 metai, Vilnius to Kazantip Z18 (tusas Kryme, kazkas panasaus i Ibicos tusą).
Su savim paėmiau atsarginės kameras, montavimo įrankius, sankabos trosą, raktus, pompa, kažkiek laidu, testerį, vielos, visokių varžtelių ir kitų smulkmėnų.
Startas – liepos 31 anksti ryte.
1. Diena : Planavom išvykti 6 valanda ryto, bet..., aš pramiegojau:) Susitikom 7 valanda ryto. O iš Vilniaus pajudėjom tik 9 val. (patys žinot, kad vis atsiranda poreikiai užsukti į parduotuvė, degalinė, pas draugą ar pan.) Pagal tos dienos planą kirtom LT/BY pasienį, tranzitu pralėkėm Baltarusiją ir įvažiavom į Ukrainą. Nieko įdomaus, Baltarusija nors jau mums ir egzotiška šalis, tačiau labai nuobodi ir vienoda.
Smulkus nuotykiai prasidėjo Ukrainoje, draugo BMW užgeso važiuojant. Dingo elektra. Draugas išsigando, kad atostogos sugadintos. Aš su technika ne pirma diena draugauju, todėl dar nemačiau priežasčių pergyventi ir buvau teisus, po 20 minučių radau gėdimą – tiesiog atsisuko blogai prisuktą akumo „klemą“. Nors ir prisukom gerai, bet temstant atsitiko tas pats, mistika. I Lvovą, atmynus 710km, atvykom vidurnakti. Paėmėm viešbutį (nors aš mėgstu palapines ir gryna ora) už 500 UAG.
2. Antra dieną mūsų laukė Ukrainos Karpatai, nuotaika buvo superinė.
Pagaliau atėjo ilgai lauktas supratimas, kad iki namu daugiau negu viena diena! Tačiau ir pirmas nemalonumas neužilgo atsitiko - nukrito mano motociklas stovint:) neteisingai ji pastačiau nuokalnėje. Nieko baisaus, bet nemalonu. Už 10 min vėl nukrito! Paaiškinsiu kodėl: kadangi aš nesugebėjau nusipirkti kelioninių bagažinių mano dvi kuprinės, palapinė, miegmaišis ir kilimėlis buvo pritvirtinti dviem „krabais“, todėl nenuostabų, kad visa konstrukcija judėjo prasidėjus duobėtam keliui. Vat taisant bagažą ir nepastebėjau, kad mašinos prieki sustojo. Stabdant nukritau ant šono:) Iš gėdos pakėliau pakrautą Afrika iš pirmo karto, nustebau! Netaupykit ant bagažinių, su jom vairavimas saugesnis, paskutinė kelionės diena aš tuo galutinai įsitikinau, bet apie tai vėliau.
Toliau prasidėjo kalnai, stodavom „parukyti“ kas 50 km., nes norėjosi pasigrožėti vaizdais kuo ilgiau.
Viena karta, labai stagiai musu užklupo lietus, kol apsirenginėjom „doždevykais“ prie mūsų privažiavo porele su choperiais iš Maskvos. Pasirodo jie tik vakar išvažiavo is Maskvos, spėjo pabuti kažkokiam motofeste Ukrainoje ir jau važiavo namo iš Odesos (pasimaudyti užsuke buvo). Primečiau – viso 1500km per 30 val… normaliai:)
Jie pasidalino telefono numeriu vieno baikerio is artimiausio miesto, kuris prireikus pagalbos mielai padėtu keliautojams, plius jis nemokamai maitina motokeliautojus barščiais savo kavinėje. Labai gaila, kad jo kavinė nepakeliui...
Kalnuose temsta labai greitai, todėl šiek tiek pražiopsojom su gražios vietos kempingui paieškom. Tik paskutini momentą pamačiau siaura takelį, vedanti kažkur į viršų. Be abejo ten ir nusukom, mums to ir reikėjo, nes softai enduro tai ne tik minkštesnes duobės, bet ir daugiau laisvės ieškant gražių vietų:) Keliukas tikrai sunkus – status ir labai duobėtas. Draugo pirmas batonas:) Kažkur už 30 min pasiekėm tinkamą vietą. Įsikurėm, ištraukėm maistą, degtine (nuo ligų be abejo:) ) ir smagiai pasėdejom prie laužo.
3. Ryte pamatėm aplink grožį. Kad reikia fotografuoti prsiminėm tik kai leidomes nuo kalno.
Bet kelias lauke, nors tik 400km. Kažkur už 100km supratom, kad „net 400km“ – kelių nebeliko, nes pries pora menesių buvo nerealus potvynis, kuris nuplovė ne tik nacionalinės reikšmės kelius, bet ir vieną kaimą. Gaila vėl pamiršom, kad turim fotoaparatą.
Vietiniai gyventojai pasakojo, kad 28 namus nuplovė į upė. Matėm daug šiukšlių upės krantuose. Kadangi kelių neliko, padaryti aplinkėliai. Kalnuose aplinkėliai ypač sunkus – labai siauri ir iškloti iš didžiulių aštriu akmenų.
Bet kadangi buvom su enduro didesnių problemų neturėjom, net UAZ`u vairuotojai mums pavydėjo. Vidutinis greitis buvo labai mažas, todėl į nakvynės vietą išvažiavus iš Karpatų atvykom naktį. Visiškai be jėgų ir pavargė. Laukė siurprizas, gana dideliam „mieste“ Balta radom tik vieną viešbutį.Bet administratoriaus jame nebuvo, ieškojom su jau gyvenančiais svečiais, bet vis tiek be rezultatu. Turbut kur girtas gulėjo „komoje“. Nusprendėm miegoti kur nors lauke už miesto. Sunku buvo rasti tinkama vietą tamsoje, nes aplink jokių miškų, o tik kukuruzos laukai. Be jėgų mes net palapinės nestatėm. Atsigėrėm alaus, įlindom į miegmaišius ir užmigom. Pirma karta nakti mus pažadino traukinys, pasirodo tamsoje nepastebėjom geležinkelio bėgių už 50 metrų už mūsų:) Bet mums buvo jau pofig. Kita problema – uodai. Teko užsidėti šalmus. Paryčiais as suskaičiavau 14 uodų ant stiklo, jie bandė įveikti stiklą ir suėst mane.
4. Ketvirtą dieną mums reikėjo įveikti 600km jau iki Krymo. Pakeliui, pietaujant, prie mūsų priėjo du vaikinai, apžiūrėjo motociklus ir paklausė rusiškai: „O kur Algis? Jus be Algio keliaujat? Mes ji pažystam, jis irgi su tokiu motociklu keliauja ir irgi iš Lietuvos“. Perdavė linkėjimus, tik aš pamiršau jo varda... Pasirodo pasaulis ne toks ir didelis:) Ir prie Odesos žmonės pažysta vieną iš keliautojų aplink Juodają jurą.
Buvo labai karšta, prie Chersono temperatūrą pavėsį buvo +46C, ant saulės oro temp siekė +57 ir daugiau. Jausmas tarsi kažkas pučią iš feno. Per tą dieną kiekvienas išgėrėm po 8 litrus vandens, bet nekarto neieškojom krumų:)
Pasiekėm mūsų tiksla (tusas Kazantip, Kryme) vakare. Labai smagu pasiekti tiksla.
5. Kelios dienos mes tiesiog tusinomes, vežiojom merginas su motociklais ir tt.
Prieš kelionė pagaminom kartu su lipdukais atminimui pora vyriškų marškinėlių, ir pora moteriškų. Padvovanojom moteriškas pirmom merginom, kurios papraše jas pavėžioti.
Viena dieną nusprendėm nulėkti i Tarchankutą, prieš atostogas žiurint vietovių nuotraukas per Google Earth programą mačiau labai gražius vaizdus. Kažkur 90km ir mes vietoje. Sustojom išsimaudyti vietoje, bet vieta nelabai panašį į vaizdus iš interneto! Todėl, kol draugai maudėsi, aš nusprendžiau krantu nulėkti toliau. Žvyrinis keliukas buvo labai smagus, su tramplinais, iš šono, vos už kelių metrų ~70m. skardis i jurą. Įsivaizdavau, kad esu Dakaro dalyvis:) Pakeliui sutikau simpatiška mergina, kuri ėjo su kuprinė. Nusprendžiau pavežti, nes jai dar eiti reikėjo 4km! Pasirodo ji keliautoja iš Novyj Urengoj, tai tolimas Sibiras! Nuvėžiau ją ir iškart pastebėjau, kad mano priekinis ratas pardurtas. Mobilus ryšys neveikia, su savim tik rankšluostis, įrankiai ir atsarginė kamera liko „bazėje“. Susitikau su draugu (teko kelis km nuvažiuoti su nuleistu ratu) ir susitarėm, kad aš liksiu čia, o jis rytoj man atvež kamerą ir įrankius. Beabėjo nesiūlytu ta mergina likti – rasčiau kita išeiti, nes su savim apart rankšluosčio nieko neturėjau. Bet aš likau, puikiai praleidau laika, maudėmės, susikurėm laužą, nakvojom uoloj (buvo labai šilta ir jokiu uodu). Kita diena atvažiavo draugas, pamatė grožį aplink ir ... nusprendė irgi pasilikti:) Nors irgi buvo „basas“, nes likti neplanavo:) Žodžiu pati tinkamiausia vietą pradurti kamerą:)
http://www.youtube.com/watch?v=Xpt-1l_nzPw
6. Po kelių dienų išvykom namo. Namo važiavom ilgai ir nuobodžiai. Kazkur netoli Uman vėl mano bagažas pasistumė ir priršta striuke atsidurė šalia duslintuvo. Momentaliai netekau dalies rankovės. Usidėjus vaizdas butu kaip iš siaubo filmo – nukasta ranka:)
7. Į Baltarusiją įvažiavom pro punkta Komarin, tai netoli Chernobylio,žmonių ten labai mažai, eilių nėra. Žymiai greičiau, negu pro Gomelio punktą. Baltarusiją pravažiavom vėl nuobodžiai. Nemalonus siurprizas atsitiki likus 30km iki namų, t.y. Baltarusijos pasieni – nakti iš sekmadienio į pirmadieni konfiskavo mano motociklą. Nieko neaškino, tiesiog pasakė, kad aš nuo 2005m. paieškoje dėl muitinės procedūrų pažeidimų. Nors jokiu pažeidimų tikrai nebuvo. Labai nemalonus siurprizas... Bandžau aiškinti kad nekaltas, siūliau pinigų, bet vis tiek liepė vežti motociklą i aikštelė. Labai šudina nuotaika, nenorėjau išsiskirti su savo Afrikanočką... Atidaviau draugui nereikalingą bagažą ir likau laukti pirmadienio. Nakvojau Ašmenuose (18km nuo pasienio) ant suoliuko (gerai, kad vasara dar šilta buvo) šalia muitinės štabo. Nuotaikos buvo nekokios, nors ir buvau velniškai pavargės, bet nerimas nedavė užmigti.
Ryte, iškart užėjau pas muitinės tardytoją. Išpradžiu jis su manim bendravo, kaip su kokiu kontrabandininkų. Ir tik po kelių valandu, išsiaiškinom kas atsitiko – 2005 m. aš įvažiavau i Baltarusiją per Medininkų postą, o išvažiavau sekančią dieną pro Brestą. Jie negavo informacijos iš Bresto, kad automobilį išvėžiau, t.y. klaida!! Aš apsidžiaugiau, bet Afriką atgavau tik vakare, nes dirba jie velniškai lėtai, vieną popieriuką rašė 2 valandas. O popieriukų reikėjo daug... Jie net neatsirpašė, jiems nesvarbu, kad tikrai patyriau stresą, kad nakvojau ant suoliuko, kad pavėlavau grižti į darbą iš atostogų ir tt.
Grižau į Vilnių, pralėkiau senamiesčiu, kaifavau:) Bet užsikaitavau ir likus km iki namų mano bagažas vėl sujudėjo (liko tik viena kuprinė ir stiukė) ir užsivyniojo ant galinio rato, esant ~100kmh, ratas užsiblokavo ir čiuožiau ilgai, bet jau visiškai nenuobodžiai
realiai išsigandau ir vos suvaldžiau motociklą dreifuojant. Kuprinės nebeliko, striukės irgi... Liko tik skudurai skirtingu spalvų:)
Bet paskutiniai du įvykiai nuotaikos nesugadino, nes aš sveikas ir pilnas geru prisiminimų:) Bendras kilometražas gavosi apie 4700km. Labai esu patenkintas savo motociklų, geru asfaltuotu kelių kruizini galima komfortiškai 130-140kmh, o Karpatuose, potvynio zonoje, su kokiu sport tourerių arba choperių tektu apsisukti be jokių abejonių, gražios stovyklavietės ant kalno nerastume, nepamatyčiau Tarchankuto grožybių, duobėti Vakarų Ukrainos keliai su siurprizais sulaužytu mano stuburą:)
Kuro sąnaudos Afrikos 5ltr/100km, 650GS`o 4,5ltr. Baltarusijoje geriau pilti 92, nes 95 - tas pats, tik su kažkokiais priedais. Ukrainoje 95 visai neblogas.
Keliaujant susipažinau su daugybe motokeliautojais iš Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Lenkijos, labai nustebau, kad visi tokie draugiški, pasiruošė padėti atsitikus sunkumams. O sveikinasi su pakelta ranka – absoliučiai visi motociklininkai. Man pasirodė, kad Lietuvoje to tikrai nėra.
Tikiuos, kitos kelionės bus dar idoesnės ir jau tolimesnes:)
P.S.: Sorry už galimas gramatinės klaidas.
