|
... kaip paprasta liaudis mato mūsų krepšinio rinktinę.... Šiandien žiūrėdamas, kaip Kazlauskas kalba su Kalniečiu, kažkodėl prisiminiau filmą apie Mad Max'ą ir pagalvojau: o davaj mažiau kalbų, daugiau vaizdų. Nors šiaip Kalnietis be Kazlausko man primena raitelį be galvos, o Kazlauskas šitam čempe - raitelį su galva, bet be žirgo. Kuzminskas primena mano pirmąją merginą - irgi buvo graži, teikianti daug vilčių, bet... Javtokas man primena Rodo Kolosą - sako, kažkada didingai atrodė, bet jau niekas neprisimena, kada tai buvo. Mačiulis primena Karmėlavos cepeliną - irgi toks pat didelis, tik niekuomet nežinai, kokio skonio bus. Gailių matydamas vis prisimenu, kodėl Kazlauskas jį paėmė į rinktinę. Nu, tipo, repetuoja Kazlauskas atsisveikinimo kalbą: "Gailiau, man labai gaila... ne nu, durnai skamba... man labai gaila, Gailiau...ne nu, vapše nesąmonė... ai, tiek to, tegul lieka". Valančiūnas man primena papus - labai geras ir gražus daiktas, kartais net turtus sukrauna, bet jie nei dainuoja, nei kašę moka žaist. Milaknis primena multiką "Kur aš jį mačiau? Nepamenu..." Lekavičius man primena sūnų - irgi toks nedickas, naivus ir fainas, bet dar vaikas. Jankūnas primena pilką vw passatą - toks pat pilkas, bet patikimas, todėl tautos ir mylimas. Kavaliauskas primena "Ozo šalies burtininką", tik niekaip neatrenku, ką iš jo: kaliausę, geležinį medkirtį ar bailųjį liūtą, kuris nežinojo, ar labiau bijo, ar labiau nori. Sabonis primena žolę po gero lietaus. Na, o Seibutis man primena jaunystę. Tuomet irgi pavarydavau, bet tai buvo jau seniai. Šiaip visa rinktinė primena posakį "save your drama for your mama", kas išvertus reiškia: "baikit myžt ir pradėkit žaist, blt".
|