Kelionė į Krymą - 2013 (kurį dar spėjom aplankyt)..
Kažkaip keista rašyti kelionės įspudžius praėjus dviems metams nuo kelionės.. Tuo labiau, kad apie keliones į Ukrainą yra ne vienas aprašymas. Tačiau žinant kas dabar dedasi Ukrainoje ir kokia situacija Kryme, manau artimiausiu metu planuojančių ten vaziuoti smarkiai sumažėjo. Bet kokiu atveju norisi papasakoti savo įspudžius, gal kam nors bus įdomu paskaitinėt.
Kodėl į Krymą..? Tiesiog niekada nebuvom Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Rumunijoje.., tai pasidėliojom maršrutą, laiką, pasidarėm Baltarusijos vizas ir pirmyn Planas buvo pravažiuoti pro Baltarusiją, kuo arčiau Černobilio, Ukrainą, Krymą, Moldovą, Rumuniją (būtinai Transfagarasan‘a) ir per Ukrainą, Baltarusiją pamažu sukt link namų.
Ekipažas įprastinis: 2 turistai, 2 Afrikos, palapinė, miegmaišiai ir t.t. Motociklai po kelionės į Nordkapą (kai gedo viskas, nuo kuro siurblio iki krovimo relės, išsitampė grandinės, sudilo žvaigždutės ir t.t.), buvo rimtai peržiūrėti ir patobulinti Žvaigždutės, grandinės, padangos naujos, tad nusiteikę buvom optimistiškai. Niekad nebuvom tuose kraštuose, tai nekantravom.., na jūs žinot tą jausmą, kai atsikeli ryte ir žinai, kad šiandien sėsi ir važiuosi toli, toli ir taip savaitę kitą..
Labai norėjosi pravažiuoti per Černobilį, aišku ne iki pačios Pripetės, bet nors pamatyt, pajaust ta išskirtinę vietą.
Kiek teko bendrauti su atvykusiais i Lietuvą baltarusiais, jie sakė, kad yra pasienyje postas, per kurį įvažiavus į Ukrainą iškart patenki į uždarą zoną. Tai į ten pirmiausia ir nusitaikėm. Startas ryte iš Vilniaus, planuotas finišas miestelyje Noroulia (BY).
Pravažiuoti pirmą kartą per Baltarusijos sieną jau nuotykis . Visokie popieriukai, migracinės kortelės, simpatiškos baltarusės pareigūnės su uniforminiais sijonukais, žodžiu vaikė ten mus nuo langelio prie langelio, bet jei į visą tai žiuri kaip į atrakciją, tai nuotaika nuo to negenda. Įvažiavus iškart sugedo vaizdo kamera, užtat kuras pigus, keliai geri. Tai tik mėgaukis Šiaip Baltarusija šauni šalis, režimas-režimu, bet viskas ten patiko ir tiko, žmonės malonūs, milicija nestabdė. Na manau daug kas ten yra buvęs ir man pritars. Privažiavus Babruiską pusė dangaus nusidažė „šlapio asfalto“ spalva, teko trauktis lietaus aprangas. Laimei liūtis praėjo pora šimtų metrų pro mus, tad teko tik pravažiuoti iki pusės ratų apsemtom gatvėm. Ir viena iš Afrikų užgeso... Kažkoks saugiklis iškeliavo „anapilin“. Nuotaika aišku sugedo kaip ir oras, o dar pro šalį ėjas gerai nusiteikęs ir pagėręs dėdė pradėjo klausinėti ar nenorim kavos ir t.t. Pradžiai atsisakėm, bet jis niekaip neatstojo, tai sakom “davai“.. Žmogelis dingo, galvojom kol gryž namo persigalvos, bet kur tau.. Už kelių minučių atbėgo atgal paklausė po kiek cukraus dėt... Nuoširdus žmogelis pasitaikė. Tuo metu draugas rado gedimą, nuotaikos pasitaisė, viduryje gatvės išgėrėm kavos (galiu prisiekti, kad puodelius ištraukė „iš sekcijos servizo“). Buvau priverstas užeiti pas ji i kiemą, jis man aprodė savo daržus ir t.t. Papasakojo apie armiją ir ten tarnavusius lietuvius („maladcy litovcy“), pervezem dede su „Afrika“ (labai prašė). Davėm atminimui „Čapkelių“ trauktinės (fleškę), dėdė net apsiašarojo, atsisveikinom ir išsiskyrėm. Labai geri prisiminimai apie Babruiską ir tą dėdę Viktorą.
Gamta išskirtiniu grožiu nepasižymėjo, tad vaizdai neblaškė ir vakare pasiekėme dienos tikslą. Prie ko teko pratintis, bet taip ir nepripratom, tai sumos kuriom ten teko atsiskaitinėt. Kai išgirsti, kad kambarys viešbutyje kainuoja 106 000 rublių, pirma reakcija būna visiška nežinia.., o čia kiek? . Bet viešbutukas tvarkingas, baldai Brežnevo laikų, viskas gerai. Pirma diena, 527 šaunūs kilometrai įveikti.
Rytojus išaušo saulėtas ir gražus, dienos šviesoje pamatėm miestelio grožybes (dažytus šaligatvių bortus, garbės lentas ir t.t.) Bet viskas tvarkinga ir vis dar tvarkoma. Patiko . Važiuojant link sienos, praktiskai visi įvažiavimai i miškus buvo užtverti ir sužymėti geltonais apie radiaciją įspėjančiais ženklais, tad buvo aišku, kad artėjam prie vieno iš kelionės tikslų. O vat atvažiavus prie pasienio su Ukraina, teko lengvai nusivylti. Pasirodo, tai yra vietinės reikšmės postas kuriame net nėra kompiuterių ir užsieniečių per jį nepraleidinėja.., tik vietinius.. Teko apsigrežti ir gryžti i Noroulia, o nuo jos važiuoti link kito posto Nova Rudnia. Kas pasieniuose nepatiko, tai dėl kiaulių maro ar kitų kempinligių, pravažavimo punktuose kažkokiu „brudu“ apipurškinėjo automobilius. Būti apipurkštiems kažkokiu smardalu neviliojo, tai privažiavę prie to „dezinfekcinio stendo“ tiesiog gerai užstartuodavom ir chemikalų debesėlis likdavo kažkur už nugarų. Tikiuosi išvengdami dezinfekcijos mes daug ligų nepernešėm ir labai neišplatinom.
Pirmas kontaktas su Ukrainos pareigūnu buvo „privet chlopcy, na kofe soobrazym“ ? Kažkaip mokėt pinigus už nieką neturim mados, tad apsimetėm, kad nesupratom ko jis nori. Užtat teko atstovėti eilę ir mes pagaliau Ukrainoje. Ivažiavę pasukom pirmu pasitaikiusiu keliuku link „zonos“. Pavažiavus kelias dešimtis kilometrų privažiavom sankryžą iš visų pusių aptvertą „šlagbaumais“, prie kurių budėjo šaunūs automatais ginkluoti kareivėliai. Vienas iš jų iškart prisistatė ir vienu įkvėpimu ukrainietiškai išbėrė tirada iš kurios tesupratom, kad patekimas i zona yra uždraustas pagal Ukrainos įstatymus ir t.t. O po to rusiškai paklausė ar išversti? Sakom nu gerai esmę supratom. O jei mes turetume „leidimus su nuotraukom“ ar praleistu? Sako siulykit.. Žodžiu 10 USD nuo žmogaus, pakėlė visus užtvarus. Žmogus akyse iš rūstaus pareigūno virto superiniu gidu Papasakojo ir apie Černobyl-2 ir dar būtų kalbėjas visą dieną.
O kai paklausiau ar galima pafotkinti... iškart vėl virto griežtu pareigūnu ir vėl pradėjo savo tiradą apie įstatymus ir t.t., bet sako kadangi jūs jau turite leidimus, tai fotkinkit, negaila..
Pačios zonos ne tiek ir daug ten teko pravažiuot..., bet aura ten įpatinga.. Stovi namai, viskas apžėlę ir kažkokia tai tyla. Tik vėjas medžius judina. Nuo asfalto nuvažiuoti nepatarė, sakė jei mocai apsišvytins, tai kai kur ant sienų stovi radiacijos davikliai ir jei bus spinduliuotė tai niekas jų per sieną nepraleis. Gal ir melavo, bet nesinorėjo „Afrikytės“ palikti kur ant sienos, tai patarimų klausėm. Pervažiavus per „zona“ užtvaros klusniai pakilo, naujų „leidimų“ niekas neprašė . Pasileidom link Kijevo. Kelių būklė pastebimai suprastėjo, eismas suintensyvėjo. Autostrada Kijevas-Odesa, buvo labai apkrauta, matem ir žiaurių avarijų, bet stengėmės neužsikraut negatyvu Antrai nakvynei pasirinkom nupjautų kukuruzų lauko pakraštį kazkur 100 km. iki Pervamaisko. Prasukom 580 radiacinių ir visokių kitokių idomių kilometrų.
Trečia diena išaušo saulėta ir graži, tad pasileidom link Feodosijos. Keista buvo matyti pakelėse prekiaujančias bobutes prie dideliu baltų maišų, ant kurių parašyta (РАКИ)... Galvoj netilpo, kad ten tokiam karštyje gali būti tokie maišai vėžių.. Kai paklausėm kažkokio vietinio, tai patvirtino, kad ten vėžiai, o tipo jei per dieną neparduoda, tai vandeniu apipila ir rūsyje per nakti laiko.. Taip ir nežinau tikėt ar ne.. Sustot ir paklaust patingėjom
Apie važiavimo kultūra norėtūsi užsimint atskirai.. Buvo atvejis kažkuo panašus i Rashano avariją Ukrainoje, kai autostradoje (aišku be užtvarų tarp skiriamųjų juostų) važiavom antra juosta, davijom kazkoki „Žiguliuka“ ir buvom bepradedą jį lenkt, kai jis iš pirmos juostos be jokių posukių mums panosėję kirto skersai antrą juostą, skiriamąją, abi priešingas ir tiesiu taikymu palaimingai įnerė į kazkoki vietinį žvyrkeliuką... Matyt vedantį į jo gimtajį kaimelį.. Buvom laaabai arti to, kad kelionė ir visos kitos gyvenimo pramogos būtų pasibaigusios normaliai neprasidėjus. Tai priminė, kad čia vis dėl to ne Vokietija ar Norvegija ir per daug neatsipalaiduok
Nežinau ar teko kam nors važiuoti keliu nuo Džankoj iki Feodosijos? Unikalus keliukas.., jei kitur Ukrainoje (pvz. Užkarpatėje duobėse samanos auga), tai tame kelyje visos esamos, buvusios ir busimos duobės yra užkrėstos (ne užlygintos, o būtent šiūpeliais užkrėstos) asfaltu, ir net koja nepamindžiota iš viršaus. Atsakau Būdavo ruožų kur papuolus i tokią „skalbimo lentą“ greitis nuo 110 nusimušdavo iki kokiu 80 km/h.. Nors Afrika tikrai minkšta, bet purtė taip, kad lagamine esantis pieštukinis dezodorantas atsisuko ir išsiardė.. Motociklai puikiai atlaikė, atsisuko tik vienas varžtelis.
Prie įvažiavimo į Krymą sutikom labai įdomia porelę iš Prancūzijos su įdomia transporto priemone. Jie važiavo-lenktyniavo-dalyvavo savotiškame ralyje-maratone elektro-dviračiais su priekabom (kuriose buvo manta), o ant priekabų buvo saulės elementai. Ir jie važiavo iš Prancūzijos į Astaną (Kazachstanas). Kaip sake dėdė benzino kolonėlėje jau tokių daug pro jį buvo pravažiavę. Pakalbėjom su ta porele, sake i dieną po 100 km. važiuoja. Iš pažiūros ne monstrai, bet užpakaliai matyt geležiniai, o ir leistis su pana i tokį kelią kažkokiu triračiu.. pagarba..
Ir štai pagaliau Juodoji jūra! Feodosijos priemiestis pasitiko uodų debesimis ir vaizdais primenančiais Palangą Bobutės, diedukai siūlantys kambarius, apartamentus, butus, namus.., ko tik nori Pasiklausinėją gatvėje žmonių, viena bobutė palydėjo pas „draugę“ kuri nuomoja kambarius ir puikiai apsistojome privačiame (kokių penkių aukštų) name su uždaru parkingu. Šeimininkas davė patarimų kur nueit pavakarieniaut, prasiėjom vietine „Basanavičiaus“ gatve įkalėm vietinio alaus, pasigrožėjom slaviškom grožybėm, bet labai jau norėjosi pailsėt.
Tą dieną įveikėm lopytus 656 kilometrus.
Ketvirta diena pažadino pietietišku karščiu, nespėjom susipakuoti daiktų, kai norėjosi viską mest ir eit prie jūros Buvo karšta. Bet pajudėjus viskas normalizavosi. Vaizdai gražūs, keliukas nenuobodus, važiuok ir važiuok Šiaip Krymas kaip gamtos kampelis aišku labai gražus, jūra, kalnai ir t.t., bet negali užmerkti akių į ta netvarką ir skurdelį. Tarybiniais laikais tai be abejo buvo „Hi-End‘as“ tarp kurortų, bet manau užtektų jiems spausti tik naudą iš tos gamtos, reiktų bent jau šiūkšles apsirinkti..
Neskubėdami pravažiavom visu pajūriu, papuolėm į didelį kamštį prie Aluštos, bet pavyko „prasisunkti“ tarp eilių . Nusipirkom (kažkodėl nelabai saldų) arbūzą, mėgavomis vaizdais, oru, cikadų „baubimu“. Besigrožint vaizdais prie mūsų sustojo motociklas kuriuo važiavo ukrainiečių porelė nuo Lvovo. Šnekėjo labai tarmiškai, panelė paklausė: „Chlopcy pyrsikov nechotyte“? Buvo tokia grazi, kad ne tik persikus, bet ir aitriasias paprikas būtume iš jos rankų vietoje kandę . Jie parekomendavo kempingą nedavažiavus Sevastopolio iškyšulyje Ayya (Mыс Айя). Sakė ten liko linksma kompanija ir šiaip ten viskas gerai. Padėkojom, draugiškai išsiskyrėm ir pasukom link to kempingo. Reikėjo truputį pavargti kol radom, bet privažiavus iškart prisitatė pagėręs bičas „ja tože baiker davai k nam“ Tai supratom, kad pataikėm kur planavom Neslėpsiu, pradžiai buvo kažkokios abejonės.. Juk nežinai kas per žmonės, kokios jų nuotaikos, pomėgiai ir apskritai kaip jie elgsis, juk jau ne pirmą parą tame kempinge „vartoja“ Tačiau tas vakaras buvo pats šauniausias kelionėje. Kalnai, seni spygliuočiai, jūra ir labai draugiška-pozityvi kompanija. Vyrukai pasirodė samojingi ir šiaip inteligentiški, buvo labai smagu ir įdomu pabandrauti, o kai naktį atnešėm lietuviško „Karžygio“ butelį, tai kalbos netilo iki gilios nakties. Su kai kuriais iš jų bendraujam iki šiol. Ta dieną prasukom vaizdingus 228 km.
Penkta diena... Saulė, Juodoji jūra, maudynės, cikados..., gaila buvo viską palikt. Bet priekyje dar laukė daug šaunių kilometrų, tad atsiglebesčiavę ir apsikeitę kontaktais pajudėjom link Sevastopolio. Pakeliui užsukom į Balaklavą (nepaprastai gaivu buvo apsilankyti tuose vėsiuose požemiuose tokia karštą dieną). Apie tą povandeninių laivų bazę nesiplėsiu, bet aplankyti bent kartą tikrai buvo verta.
Sevastopolis..., tokios koncentracijos gražių panelių, merginų, moterų nesu niekur matęs. Apie miestą labai daug ko nėra pasakot, centras gražus, karinius laivus iš toli matėm, bet šiaip nesam mėgėjai tryntis po miestus, labiau patinka gamtos kūriniai.. Bet tos Sevastopolio grazuoles..., kiek iš Ukrainos buvo atimta grožio, kartu su tuo pusiasaliu..
Na, bet ištrūkę iš miesto pasileidom link žemyninės Ukrainos. Atitolus nuo jūros peizažas atrodė nuobodus tai važiavom iki vakaro ir nakvynei apsistojom Krasnoperekopske. Nieko neypatingas miestukas ir viešbutukas su saugoma aikštele už jo. Kambario langai buvo kaip tik i tą saugomą aikštelę, tad pro langą galėjom matyt savo AT. Tai rašau todėl, kad ryte atsitiko šioks toks „dizasteris“ Ta dieną nuriedėjom 281 km.
Šešta diena prasidėjo neblogu sprogimu už lango Prabudom, galvojom fūrai padanga sprogo.. Susirinkom daiktus ir pasukom pasiimti savo motociklų. O ten mus pasitiko išsigandusi sargė ir susiėmusi už paširdžių pradėjo aiškinti, kad „jak rvanula chlopcy štoto, i lemonam zapachlo“.. Pasirodo Afrikos lagamine nuo karščio sprogo flakonas su šalmų stiklų valikliu.. Bet sprogo taip, kad visas lagaminas išsipūtė, metalinės kilpos atsilangstė, o dangtis kiaurai moco uždangalą nuskrido.. Karštis baisi jiega , šalia buvo ir balionėliai su purškiamu grandinės tepalu... Apsitvarkę inventorių išvažiavom toliau..
Diena prabėgo be kažkokių nuotykių tiesiog vyniojom kilometrus i pavakare privažiavom Odesą ir.. pravažiavom, nesinorėjo ten užsibūt. Norėjosi kuo greičiau pasiekti Rumuniją ir kalnus, o aplinkui Odesa kažko gražaus nesimatė. Nakvynės sustojom pakelės motelyje. Ta dieną prasukom 483 km. Bachuriukas su mergička kurie prižiūrėjo tą užeigą pasipasakojo, kad už 200 USD praktiškai gyvena visą laiką darbe. Vakare iki 1.00 val. Dar gamina maistą, jei kas užsakinėja, o ryte nuo 6.00 val. jau gali patiekti pusryčius. Miega toje pačioje patalpoje-restorane ant sudedamo šezlongo. Tokios realijos. Ryte, kažkaip norėjosi pakelti jiems ūpą, tai padovanojom jam su virėja po „fleškutę“ Trejų-devynerių“ ir atsisveikinę nuskubėjom link Moldovos sienos.
Septinta diena. Artėjant prie Modovos pamatėm šalikelėje stovinti vienišą „baikerį“. Sustojom paklaust ar viskas tvarkoj, pasirodo tas bulgaras tiesiog sustojo parūkyt ir pasigrožėt lėktuvu pesticidais purškenčiu laukus. Jis po to prie sienos mus pavijo. Moldovos siena.., tokių susireikšminusių pareigūnų neteko kol kas niekur matyt.. Tai ko stovi prie ženklo „STOP“ ir neprieini, tai ko atėjai, jei parašyta, kad turi stovėt prie ženklo.. Ekologiniai mokečiai vietine valiuta, kompiuterių „gedimai“ ir t.t. Kaip sakė mūsu naujas pažystamas, kuris ne kartą jau buvo ten važiavęs: tu nusiramink, tu jau kaltas, kad apskritai čia atvažiavai... Ir viskas del 60 km. ilgio atkarpos pravažiavimo. Užtat turėjom laiko pabendrauti su ponu Ilja. Įdomus žmogelis su geru humoro jausmu. Kvietė pasukti i Bulgariją, atseit ką jūs ten toj Rumunijoj veiksit? Pavaišinom lietuviška namine dešra ir lietuviška juoda duona (kuri puikiai atlaikė tiek dienų karščio). Jis issitrauke iš savo prabangaus BMW žalio kopūsto, tai kaip sakoma tautų draugystė su jungtine virtuve. Beje duona jam taip patiko, kad po to prieš Kalėdas teko jam kepalą siūsti į Sofiją
Pagaliau įveikus Moldovą (norėjosi kuo greičiau tai padaryt), mes privažiavom Rumuniją. Nežinau kaip kitiems, bet kol nebuvau ten apsilankęs, tai buvau nekokios nuomonės apie šitą šalį. Visokios asocijacijos ir nusistovėją stereotipai, manau be reikalo klaidina daugumą žmonių. Apie šitą šalį dabar turiu susidaręs labai gerą nuomonę ir manau, kad visai norėčiau ten kada nors apsilankyti vėl..
Rumunija pasitiko gerais keliais, geru oru, tad kol buvo pakeliui važiavom tryse. Lėtai važiavom.., atsargus tas mūsų pakeleivis pasitaikė Kai atsisveikinom, nurūkom link Bucharešto. Sekmadienio vakarą matyt visi skubėjo namo, tad eismas buvo intensyvus, o ir atvėso į vakarą.., ko norėt vis gi čia jau ne Krymas . Pervažiavę didmiestį pasileidom link kalnų ir nakvyvės sustojom motelyje prie kažkokios benzino kolonėlės. Jei ka tai rumuniškai kažką suprasti nėra apskritai jokių šansų. Vietoj maisto šiaip ne taip įsigijom po butelį alaus ir to pakako dienai užbaigti. Dienos rezultatas 493 Km.
Aštunta diena. Pagaliau privažiavome kalnus Tiek kartų skaityta, kiek filmukų peržiūrėta apie Transfagarašaną ir štai pagaliau gali pats juo važiuoti Jau kiek laiko praėjo, bet kai prisimenu tą kelią, tuos posūkius, besikeičiančius vaizdus.., tai užsimanau vėl ten atsidurti. Nu labai rekomenduojamas kelias, super, 10 balų ir t.t. Netoli tunelio sustojom išsivirti arbatos, pasigrožėti panorama ir aplamai norėjosi patempti laiką.. Nu labai gražu
Nusileidus nuo kalnų iki tamsos važiavom ir apsistojom kempingiuke su baseinu. Puiki šalis ta Rumunija. Per dieną pravingiavom įspudingus, azartiškus „transfagarašaniškus“ 314 kilometrus.
Devinta diena išaušo ir suvokėme, kad visus keliones tikslus (Černobylio zoną, Krymą, Transfagarašaną) pasiekėme ir laikas pasukti link namų... Kai įvažinėjome i Ukrainą (Užkarpatę) ukrainiečių pasieniečiai paklausė ko mes čia „na mapedach“ važiuojam, čia su BTR‘u tiktai reiktų važiuot Sakėm viskas gerai, mes blogų kelių esam matę.. Kaip mes klydom.., nesu gyvenime matęs baisesnio asfaltuoto kelio nei tenai.. 100 kartų būtų buvę geriau, jei asfalto ten apskritai nebūtų buvę.., tiksliau jo likučių
Duobė ant duobės..., prisiekiu mačiau vienoje duobėje ant kelio augančias samanas.. Senos, senos duobės Iš pradžių bandėm važiuoti atsargiau, tačiau po to kai supratom, kad čia kitokio kelio tikėtis neverta, o kilometrų iki namų daug, tai įsisdrasinom
Užkarpatė..., gamta graži, upeliai teka, Karpatai, posūkiai..., bet nėr kada grožėtis.., tai duobės, tai karvės ant kelio Labai techniškas „greičio ruožas“, o ne poilsinė kelionė Net keista buvo važiuojant tokiu šunkeliu, privažiuoti motelį-viešbutį tarsi pasakų pilaitę. Naujai pastatyta kaimo turizmo sodyba, viskas gražu, nauja ir t.t. Su malonumu apsistojom, pavakarieniavom, įkalėm alaus ir baubiant už tvoros vietinėm karvėm baigėm dieną. Dienos rezultatas - 464 duobėti, ištrupėją, neremontuoti, vingiuoti, bet gražūs kilometrai. Bet Afrikos be problemų juos atlaikė.
10-ta diena prasidėjo ten kur baigėsi 9-ta Niekas per naktį duobių neužtaisė, tad tesėm kelionę link namų. Tikrai gaila žmonių kurie ten nuolat gyvena, nes automobiliu greičiau II begio nelabai pavažiuosi.., net lenkų of-rouderių koloną aplenkėm kaip stovinčius.., labai atsargiai jie važiavo ir tausojo savo „ruoštą“ techniką. Kai kartą sustojom viduryje duobių, kad galėčiau padaryti porą nuotraukų, pro šalį važiavo milicininkas su „skoda“ ir apibarė, kad „čia ir taip duobė ant duobės dar čia jus su savo motociklais vidurį kelio stovit..“ Stengėmės kuo greičiau ištrūkti į normalų kelią, nes tikimybė prakirsti padangą buvo labai reali, o to labai nesinorėjo.. Tad po kiekvieno įskridimo į duobę, norėjosi pasimelst, kad tik atlaikytų Daugiau prisiminimų apart tragiškų kelių prie Ivano-Frankovsko galvoje neužsifiksavo Norėjosi kuo greičiau privažiuot tvarkingą Baltarusiją, kur geri keliai ir pigus kuras
Taip pamažu pasiekėme Baltarusiją! Pralaukę eilėje prie sienos apie 3 valandas, su tamsa įvažiavom į Baltarusiją. Planavom įvažiavus užsipylti kuro, tačiau arčiausiai sienos esanti kolonėlė remontavosi ir prekiavo tik dyzelinu.. Ups.. O Afrikos raudonas rezervas jau senokai dega.. Iki artimiausios kolonėlės „tik“ 38 km.. Manau kiekvienam yra tekę važiuoti „ant paskutinių lašų“
Pradedi labai „ekologiškai“ važiuot Greičiausiai fortūna šypsojosi iš tamsos kai pro ją važiavo du turistai tuščiais bakais Daug minčių buvo galvoje kai vis dėl to datempėm iki Kobryn miesto, tai kiekvienam tilpo 24 litrai Pasisekė sakant
Susiradom veikiančią kavinę, kad atšvesti tokią sėkmę, po to į viešbutį ir miegot. Dienos rezultatas: 515 ukraino-baltarusiškų kilometrų
Paskutinė – 11-ta diena. Namai jau ranka pasiekiami Oras beveik lietuviškas, dregnoka, bet nelyja ir jau kvepia namais. Vėl pigus kuras, vėl geri keliai, vėl nesamoningi popierizmai ant sienų ir vėl Lietuva Kaip vis dėl to gera gryžti.. Aišku liudesys dėl to, kad viskas baigėsi, bet ilgainiui susitaikai su tuo, kad išvykimo džiugesys tolygus sugryžimo džiaugsmui .
Reziumuojant norisi pasidžiaugti, kad pavyko aplankyti tiek šalių, kurių kiekviena savaip žavi, kad susipažinom su naujais žmonėm ir galų gale viskas labai gerai baigėsi
Užtrukom 11 dienų, prasukom 4900 km. Motociklai atlaikė idealiai, visiškai jokių gedimų. Super aparatai Atostogos pavyko