Ant Turkijos sienos rimtas patikrinimas. Negalima įsivežti maisto produktų, alkoholio. Bagaže lašiniai ir du buteliukai alkoholio po 200g juodai dienai. Muitininkas klausia, ar turim alkoholio, prisipažįstam, kad taip, turim truputį. Po trumpo pasitarimo mums leidžia važiuoti toliau su visu turtu Įvažiavome taip ir nesupratę, ar reikia Turkijoje susimokėti už kelius. Nutariame sustoti pirmame pasieniečių punkte ir paklausti. Pirmas atsakymas buvo, kad nereikia, bet po akimirkos jie apsigalvoja ir sako, kad reikia. Parodo, kur reikia nusipirkti. Edmundas bėga į kitą kelio pusę į kioskelį susimokėti, aš lieku. Pasieniečiai pasikviečia mane arčiau, klausinėja, iš kur mes, ką dirbam Lietuvoj, kiek uždirbam, tada kalba pakrypsta apie dovanas. Aš jau pradedu suprasti kur link jie suka. Sako, duosite mums dovaną ir mes užregistruosim, kad jūs už kelius sumokėję. Tuo metu grįžta Edmundas ir praneša, kad nereikia už jokius kelius mokėti. Aha, bandė apgauti mus. Mes apsimetam, kad nesuprantam apie ką jie čia kalba, mandagiai atsisveikinam, sėdam ant motociklo ir pirmyn. Iš tiesų, už kelius Turkijoje nereikėjo mokėti niekur.
Kelias Stambulo link veda per plynus laukus, kur ne kur mečetės, nedideli miestukai. Sustojame užkąsti. Čia pat degalinėje prisistato „apsauga“, sako pasaugosiu jūsų motociklą, mes manom, juokauja. Karšta. Didžioji dauguma moterų dėvi rūbus, slepiančius kūną. Kažkaip nejauku pasidaro nusirengti striukę, po ja tik gana atvira „maikutė“, bet karšta taip, kad jau nebesvarbu pasidaro. Grįžom pavalgę, „apsauga“ tebesėdi prie motociklo, klausiam, kiek skolingi, paprašo Red Bull. Na ką, einam pirkti, džiaugėsi žmogelis užsidirbęs. Jau visai netoli Stambulo dešinėje pasimato jūra, daugėja apgyvendintų plotų, navigacija veda tiesiai į istorinį Stambulo centrą Fatih. Edmundui neramu, man irgi truputį. Pradedu stebėti vairuotojus, laukiu, kuris pirmas pradės stumti mus nuo kelio. Būtent taip mums pasakojo „draugas“ iš Bukarešto. Bet nieko panašaus nevyksta. Matau, kad visi vairuotojai mus stebi ir „mato“, vairuoja kultūringai, neužkišinėja ar kas nors panašaus. Žodžiu, nevyksta nieko neįprasta. Atvirkščiai, jei mato, kad mes su motociklu galėtume kur nors pralįsti ir greičiau nuvažiuoti, praleidžia, rodo ženklais, kad važiuotume šalutine juosta, nelauktume. O jei dar atsisuki padėkoti, pakeli ranką, tai ir su šypsena palydi. Eismas iš tiesų didelis, bet viskas taip sutvarkyta, kad vos išsukę iš pagrindinio kelio centro link, labai greitai ten ir atsiduriame. Vienoje iš gatvelių nesunkiai susirandame užsakytą viešbutį. Ir ką, atostogos, liekame dviems naktims.
Aštunta kelionės diena – išeiginė, niekur nevažiuojame, vaikštome. Aplankome numatytas lankytinas vietas, požemines vandens saugyklas, garsiąją Mėlynąją mečetę, turgų. Kaip tik tuo metu vyksta ramadano uždarymo renginiai, įdomu stebėti žmones. Vieni meldžiasi ir susidėlioję indelius laukia sutemų, kol galės valgyti, kiti tuo metu sėdi Burger King‘e ir kerta burgerius. Edmundas spėja apsikirpti, labai greitai ir profesionaliai, ir pigiai, o aš apsipirkti. Kainos stebina, ir tikrai ne dėl brangumo, o pigumo.
Na ką, devintą dieną kylam į kelią ir traukiam aukštyn Juodosios jūros link. Jau nebe taip karšta, bet saulėta ir puiku. Planuojame važiuoti keletą šimtų kilometrų palei jūrą. Visas pajūris atrodė truputį kitaip nei prieš tai įsivaizdavome. Pirmiausia, ten tuščia, nėra laivų, kurortų, pliažų. Praktiškai, nė gyvos dvasios, niekas nesimaudo. Jei pravažiuoji miestelį panašų į kurortą, jis tuščias. Kelias vingiuotas ir vietomis tikrai siauras, staigiuose posūkiuose tai aukštyn kylantis, tai žemyn besileidžiantis. Grožis neišpasakytas, visą laiką matome jūrą, kuri daugiausia plakasi į stačias uolas ir kalnus. Nakčiai apsistojame pajūrio miestelyje, Amasra kurorte. Nutariame išgerti vyno pajūrio kavinėje. Pataikome į kavinę siūlančią įvairiausius tortus. Neapsirinkame, nesame iki tol valgę tokio skanaus torto, kava puiki, tokios daugiau niekur Turkijoje negavome. Tiesa, su vynu nepasisekė. Nežinojome, kad Turkijos kavinėse jokiu alkoholiu nepasivaišinsi, jo ten tiesiog nėra.
Dešimtą dieną dar kurį laiką keliaujame palei jūrą. Vis suku galvą kaip čia bus su tuo „žirgo“ girdymu. Buvau girdėjusi, kad motociklistai pasiekę Juodąją jūrą, veda savo „žirgą“ pagirdyti. Vis dairausi tinkamų vietų. Vėliau nusprendžiu, kad tai tik fantazijos, nes praktiškai tai neįmanoma. Kas ten buvo, žino apie ką kalbu, nežadu aiškinti. Visai prie pat kelio pastebime jachtų statyklą, sustojame. Vos mums nulipus nuo motociklo, turkas šūkteli, klausdamas, ar gersim arbatos, atsakom teigiamai. Kviečia užeiti. Pasirodo, vienas pats su sūnaus pagalba stato laivus, pilnai įrengia, suskaičiuojame kokius aštuonis neužbaigtus. Mielai aprodo, aiškina kaip dirba. Tiesa, turkai kalba tik turkiškai, bet tai nesutrukdė mums pasikalbėti Antroje dienos pusėje atsisveikiname su jūra ir leidžiamės žemyn pro kalnus. Oras vis labiau vėsta, vakarop jau šiltai apsirengiame. Nakvojame kalnų viešbutyje, valgome šviežiai pagautą žuvį, kainos nesikandžioja.
Vienuoliktą kelionės dieną pasiekiame nuostabiausią dalyką – Kapadokiją. Jei pasaulyje yra vietų vertų būti Unesco pasaulio paveldo sąraše, tai ši neginčijamai turi patekti į dešimtuką. Beje, tiems, kurie ruošiasi ten keliauti, vertėtų žinoti, kad Kapadokija tai regionas, o ne kokio nors miesto pavadinimas. Jei važiuosite, apsistokite Goreme miestelyje ir ne vienai dienai. Tai pats šio regiono epicentras, su neapsakomais vaizdais. Praktiškai visi viešbučiai įrengti uolose, atrodo gana įspūdingai, ir mes apsistojome viename jų. Motociklu labai patogu pasidairyti po visą regioną, taip pat galima išsiruošti ir į žygį pėsčiomis. Mūsų įspūdžiai atsispindi nuotraukose.
Kapadokija buvo vieta iš kurios nesinorėjo išvažiuoti. Visgi tryliktą kelionės dieną, po dviejų nakvynių uoloje, sukame namų link. Planuojame įveikti 700 km ir vakare pasiekti Stambulą. Lekiame magistrale, naujų įspūdžių nebesitikime. Bet štai pakeliui į Ankarą kairėje kelio pusėje stebime įdomų dalyką. Horizonte kažkas mėlyno, balto, tada rausvo.
Darosi įdomu, baltuma jau arčiau kelio, bet vis dar nesuprantame, kas tai. Jokių kelių privažiuoti arčiau nėra, kol galiausiai pasiekiame kažką panašaus į lankytiną vietą. Sustojame, pasirodo, čia druskos ežeras „Tuz Golu“. Viena jo dalelė skirta turistams, leidžiama ant jo pavaikščioti, dauguma eina basomis.
Taip, ten tikrai druska, kieta, paviršiuje lyg balutės, pakraščiuose druska išdžiūvusi, galima į kišenes piltis Toliau apvažiuojam Ankarą ir vakare mes jau Stambule.
Keturias paskutines kelionės dienas važiuojame namo. Viena nakvynė Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Sumanome pamatyti naktinę Sofiją ir liekame labai nusivylę. Tamsu, gatvės vos apšviestos, apsukame ratą ir grįžtame į viešbutį. Toliau renkamės maršrutą Rumunijos vakarine dalimi, važiuojame palei Dunojų. Vengrija, Slovakija, Lenkija. Lietuva, mes namie!
Nė vienas žmogus nesuvokia, kaip nuostabu yra keliauti, iki tuomet, kai jis grįžta namo ir paguldo galvą ant senos pažįstamos pagalvės. Lin Yutang.
Prisijungti
Registruotis
DUK
