|
Lietinga sekmadienio popietė, po truputį atslūgsta kelionės įtampa ir nuovargis. Penktadienį įvažinėjant į Vilnių baiginėjosi visi ištvermės rezervai. Užsukau nupirkti dovanų vaikams, JAI gėlių, grįždamas su puokšte dešinėje rankoje, rūbų kuprine pakabinta ant pilvo (reikėjo padaryti vietos lauktuvėms dėžėje) sunkiai balansavau ant motociklo.
Po beveik dviejų savaičių praleistų Skandinavijos keliuose, kalnuose, kempinguose, degalinėse, keltuose, Vilnius atrodė kaip meksikietiško serialo filmavimo aikštelė: moterys su vienaip ar kitaip išryškintais privalumais ir kosmetinėmis priemonėmis prislopintais trūkumais; aistringa ir bekompromise vairavimo kultūra gatvėse. Grįžti pavyko sėkmingai, ypatingai nudžiugino, kad ir nebaigtas statyti garažas, kuriame galėjau numesti mocą su visu bagažu. Namai dar kurį laiką buvo tušti, turėjau galimybę truputį grįžti į save ir išsivirti kelioninės košės likučius. Po valandos ar kelių užplūdo ramybė ir suvokimas, kad tai buvo viena geriausių kelionių tiek maršruto, tiek kompanijos prasme. Šypseną tebekėlė paskutinės nakties prisiminimai, kai Helsinkio uoste virėme sriubą ir kavą, bandėme keletą valandų nusnūsti ant suoliukų, vėliau kelto krėslų ir po tokio puikaus poilsio apduję vyniojome kilometrus iš Talino.
Nebuvau nei kelionės organizatorius, nei inciatorius, esu dėkingas žmonėms priėmusiems į savo kompaniją. Nepretenduoju į detalų aprašymą, tiesiog norisi pasidalinti keliomis dar neišsigaravusiomis mintimis.
Šį kartą įveikėme 6000 Latvijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Estijos kilometrų. Pasiekėme vieną iš motociklistų šventovių- Nordkapp‘ą, turistavome Besseggen‘e ir Karhunnkierros, aplankėme Lafoten‘ų salas, mėgavomės nepakartojamais Skandinavijos keliais. Per daug nesižaviu masiškai turistų lankomais objektais, lankėme juos su saiku (šiaurinėje Suomijoje iš vis sunku kažką lankyti, nes tik nusiėmus šalmą užpuola spiečiai uodų, kuriems nelabai įdomu, ar esi pasipurškęs kokia chemija ar ne). Norvegijoje kelius keitė keltai, miškus- aukštikalnės su skurdžia augmenija, tuno konservus- sardinės su pomidorų padažu, arbatą- kava, kempingų namelius palapinės ir atvirkščiai. Nesigailiu nei vieno Norvegijos kilometro, kiekvienas jų buvo savitas ir įdomus: nuo žuvies kvapo prisismelkusių Lafoten‘o salų iki marso paviršių primenančio Nordkapp‘o, kuriame sutikome rekordų siekėją Aidą, jo starto išvakarėse, ir palinkėjome jam gero vėjo. Atgal važiavome per „begalinę“ Suomiją, kur pėsčiomis įveikus pažintinį Karhunnkierros taką pavyko įgyvendinti svajonę pasikaitinti suomiškoje saunoje. Paskutinę dieną suraitėme beveik 900 km, kad spėtume į naktinį keltą Helsinkis- Talinas, bet buvome nevisai tiksliai pažiūrėję grafiką; reikėjo ant uosto suoliukų „luktelti“ rytinio ir po keleto valandų plaukimo „atidirbti“ iki namų. Grįždami prie Panevėžio matėme avarijos vietą su stipriai apdaužytu kelioniniu motociklu- priėmiau tai kaip ženklą iš angelo sargo, kad turiu išlikti maksimaliai susikoncentravęs.
Važiavom skirtingais motociklais: HD, Triumph sprint, NC, Transalp. Tas visiškai netrukdė keliauti disciplinuotai, sustojus aptarti vairavimo niuansus, prisitaikyti vienam prie kito. Kartais sunkiai suprasdavau, kaip bendražygis gali praleisti visą dieną prie pažeminto sportsterio vairo, bet į abejones ir užduodamus klausimus jis atsakydavo plačia šypsena. Nusivylimus, nesusipratimus, nuovargį nuskalaudavom nuotaikingų keiksmažodžių pliūpsniais ir varydavom toliau- nuo 300 iki beveik 900 km per dieną. Skandinaviškas asfaltas su dideliu apetitu valgė transalpo ir nc scout‘us, kurie nėra iki galo tinkami asfaltinėms kelionėms, bet pavyko sėkmingai grįžti su šiokiu tokiu gumos rezervu. Kelionių dievai mus lepino fantastiškais orais, tik karkartėmis pasiūlydami užsidėti- nusiimti nelabai mėgstamus lietaus kostiumus ir neversdami išbandyti heidenau galimybių ribų ant šlapio asfalto.
Stengiausi išsiversti be šoninių dėžių ir man tai beveik pavyko, kolegų dėka nereikėjo vežtis primuso ir miegmaišio. Gerai padirbėjus su daiktų ir maisto sąrašu, įsigijus didesnę daiktadėžę ir gerą 60l talpos neperšlampamą maišą, kompaktiškesnę palapinę ir kilimėlį tikrai galima išsiversti be šoninių „apkabų“. Kelionės metu sutiktas italas, kuris be mūsų pagalbos nesugebėjo pasvirusiame kelte atkelti gs‘o nuo šoninės kojos, privertė pamąstyti kiek ir ko iš tikrųjų verta krauti ant moco. Šiaip keliaujant pavyko išvengti techninių problemų, išskyrus pamestą pakojo varžtą, įsidėto tepalo neprireikė nei gramo, grandinės tepalo flakonas nebuvo pilnai išnaudotas.
Prieš išvažiuojant nemažai galvojau apie tai kodėl pusiau pažįstami žmonės ryžtasi praleisti atostogas kartu, aukodami šeimyninį laisvalaikį skaudančiomis sėdynėmis ir nugaromis įveikia nesuskaičiuojamus kilometrus. Gal tai bėgimas, nuotykių troškulys? Užkilus į vieną Norvegijos aukštikalnių šmėstelėjo mintis, kad galbūt visa tai daroma dėl galimybės tiesiog NEGALVOTI- pamiršti darbus, buitį, išjungti „foninį zyzimą“ ir susikoncentruoti į posūkių įveikimą, sausą aprangą, šiltą maistą ir kokybišką miegą; „išjungti“ kūno geidulius ir atsiduoti pirmapradžiam nuotykių-medžioklės-klajonių inkstinktui.
Baigėsi tikrosios atostogos, kurios buvo ilgai lauktos ir planuotos. Nors grįžus buvo sunku net pažiūrėti į transalpo pusę, dabar jau žinau, kad noriu dar ir noriu vėl. Dėkui fantastiškai kompanijai, dėkui Drakui, kurio praeitų metų tekstai įkvėpė keliauti į šiaurę.
Jūs neturite teisės peržiūrėti failų, kurie yra prikabinti prie šio pranešimo.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
