AfricaTwin.LT

Daug girdėjau apie nuostabią ir unikalią Juodkalnijos gamtą, todėl mano kelionės tikslas buvo būtent ši šalis. Startavom 07.15d vienu motociklu kartu su žmona. Diena buvo apniukusi, kartkartėm tai Lietuvoje, tai Lenkijoje gaudavom nedidelio lietučio. Pravažiavę 550km apsistojom nakvynei prie Radom. Rytinis oras taip pat nieko gero nežadėjo.
Slovakija pasitiko su lietumi. Planuoto objekto – Slovackij raj šį kartą neaplankėme dėl lietaus, nes vaikščioti po kalnus, skardžius ir tarpeklius per slidžius akmenis malonumas menkas. Likome iki pietų viešbutuke ir per TV mokėmės slovakiškų liaudiškų šokių. Kaip sakoma: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją 
https://youtu.be/UWCp_nnPcZo

Iš Slovakijos išvykom lietui merkiant, vingiuotais kalnų keliais… O štai Vengrija pasitiko be lietaus, viešbutuko savininkė su gardžiu pyragu. Apsistojome jaukiame miestelyje Egerszalok. Miestelis garsus vynų rūsiais, į vieną iš jų užsukome, prisidegustavom ir patikusio vyno įsigijom.
Aplankėme neįprastą vietovę – Egerszalok terminius šaltinius. Panašūs balti gamtos suformuoti dariniai yra Pamukalėje (Turkija) ir JAV. Greta natūralių šaltinių įsikūręs SPA po atviru dangumi, ten mes ir pasipliuškenom baseinuose. Lydimi gero Vengrijos oro, vynuogynų, kukurūzų, geltonuojančių saulėgrąžų laukų pasiekėme Budapeštą, tačiau šiam miestui apžiūrėti reikėtų kelių dienų (pravažiuojant miestas pasirodė nuostabus). Nuvažiavę virš 300 km saulėlydį stebėjome prie Balatono ežero ir valgėm pakeliui nusipirktą melioną (į mus pavydžiai žiūrėjo Balatono gulbės ir antys).

Heviz - yra įdomiausias Vengrijos kurortas su šaltinių maitinamu ežeru, kuris pagal didumą yra antras pasaulyje terminis ežeras (tik Naujojoje Zelandijoje yra didesnis). Vanduo, kuriame gausu sieros ir radžio, kyla iš 38m esančio kraterio tokiu greičiu, kad ežero vanduo atsinaujina per 48 val. Ežere, kurio temperatūra vasarą būna +33 +36, o žiemą +23, auga pasodinti raudonai rožiniai indiški lotosai. Ežero dugne randamas unikalus purvas reumatinėms ligoms gydyti. Ir mes ten buvom, purve profilaktiškai vartėmės. Sierą užuodėm, radžio neradom Patiko.

Įvažiuojant į Bosniją pasienyje vyko teorinė dokumentų patikra, susiformavo automobilių 2 km eilė, bet su mocu pralindom beveik iki pat šlagbaumo. Vis tiek reikėjo pastovėti 15-20min ant saulės kepinant +40 karščiui. Važiuojant per Bosnijos gyvenvietes dar įstrigo ir matėse prėjusio 1996 metų karo namų griuvėsiai, kulkų suvarpytos sienos, apleisti namai.

Mostaras - istorinė Bosnijos ir Hercegovinos sostinė. Aplankėme senamiestį ir garsiausią miesto statinį - tiltą su akmenine arka, kurios plotis 27 m. Šis tiltas amžių amžius skyrė ir jungė musulmoniškąją ir krikščioniškąją miesto dalis. Bet mes taip ir neatskyrėme, kuri dalis yra kuri, nes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje stūksojo mečetės ir krikščioniškos bažnyčios. Ant tilto pamatėme pasiruošusį šokti žemyn žmogų - internete buvome skaitę apie tokią tradiciją, kad nuo tilto šoka vedyboms pasiryžę vyrai drąsai įrodyti. Pasirodė, kad ant tilto stovintis jaunuolis rinkosi pinigus iš turistų tam, kad parodytų, kaip galima nuo jo nušokti. Prastoviniavę beveik pusvalandį, šuolio taip ir nepamatėme. Senamiestyje apžiūrėjome suvenyrų parduotuvėles, paragavome burek su mėsa ( šiuose kraštuose populiarų maistą).

Grožėdamiesi Bosnijos ir Hercegovinos gamta pasiekėme unikalią vietovę Medžiugorje -miestą, įsikūrusį vakarų Hercegovinoje, netoli nuo sienos su Kroatija. Šis miestas išgarsėjo 1981m., kai šešetui Hercegovinos kroatų neva apsireiškė Šv. Marija. Miestą gausiai lanko piligrimai iš viso pasaulio. Mieste gyvena kroatai apsijungę į parapiją su penkiais aplinkiniais kaimais. Miestelis turi vieną pagrindinę gatvę (panašiai kaip Palangos Basanavičiaus g.), kur daug suvenyrų parduotuvėlių ir visos prekiauja religine atributika. Buvo įdomu pasivaikščioti po tokią stiprią zmonių dvasinę trauką turinčią vietą. Sukalbėjom maldą už mūsų tolimesnę sėkmingą kelionę.

Kroatijos gamta toliau lepino gražiais vaizdais, o leidžiantis kalnų keliais ypač gražiai atsivėrė Dubrovnik miesto vaizdas. Dubrovnik yra vadinamas pačiu įspūdingiausiu Kroatijos miestu. Tai visame pasaulyje žinomas senovinis uostas. Aplankėme UNESCO saugomą senamiestį. Nors kepino +40 karštis, bet tai nesutrukdė pasivaikščioti įspūdinga gynybine siena, nuo kurios atsivėrė žavinga sienamiesčio panorama.

Vos įvažiavus į Juodkalniją mus pasitiko visai arti pasienio pastatų besiganančios karvutės, godžiai pešančios vejos žolę. Gaila, kad joje tokia gausybė nuorūkų... Kadangi ilgokai pasivaikščioję Dubrovnik gynybinėmis sienomis jautėmės išalkę, sustojome pavalgyti. Baro užrašas skelbė, kad čia mylimi motociklininkai. Apie tai bylojo ir esanti aplinka. Baras buvo pilnas moto atributikos ir senos technikos. Durys apklijuotos įvairių šalių ir moto klubų lipdukais. Neįtikėtina, bet tarp jų buvo ir Africa Twin.LT.

Sočiai ir skaniai pavalgę netrukus pasiekėme Kotorą, vieną gražiausių Juodkalnijos miestų, įsikūrusių netoli Adrijos jūros. Senamiesčio architektūra labai priminė Dubrovnik, tik pastatų spalva tamsesnė, be to, čia buvo nedaug turistų. Pasivaikščiojom jaukiomis gatvelėmis, ramiai pasėdėjom senamiestyje, pasmaguriavom ledais. Turėjome laiko, todėl apvažiavome kelią aplink Kotoro įlanką. Vaizdai-nuostabūs, ne veltui Kotoro įlankos regionas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

...bus tęsinys...

apetitas kylą beskaitant - laukiu išsižiojęs dar

dėl pačių Budos ir Pešto tai kaip tik šiemet teko lankytis, laikas ten greit praeina - turėjot progą pasimurkdyti ir senovinėse terminėse voniose...

_________________
А ты тормоза смазал?

Artūrai, labai smagiai skaitosi.
Bene Daivutė bus ranką pridėjus prie klaviatūros
Šiaip smagu matyti lankytas vietas su Jūsų pastebėjimais. Lyg pats sugrįžtum atgal.
DaFai daugiau!!! Netempk gumos

Kitos dienos ankstų rytą siaurais Adrijos jūros pakrantės keliukais atvažiavome į Žanjic paplūdimį, iš kurio laivelis mus nuplukdė į Žydrąjį urvą (vietiniai vadina Blue Laguna) -įspūdingą Juodkalnijos gamtos stebuklą. Įplaukę laiveliu į šį urvą pro nedidelę angą atsidūrėme požeminėje karalystėje, kurią apšvietė per vandenį nuo dugno atsispindinti saulės šviesa. Saulės spinduliai žaismingai nutvieskė erdvų urvą, kurio aukštis siekia iki 9 m., gaiviame, bet nešaltame vandenyje maudytis buvo malonu, dairantis į nuo saulės spindulių raibuliuojančias urvo sienas. Grįžę į paplūdimį lepinomės saulutėje, grožėjomės aplinkiniais vaizdais, stebėjom kaip vaikai drąsiai gaudė jūros ežius.

Papietavę suskubome vykti į dar vieną tą dieną numatytą aplankyti objektą - Ostrogo vienuolyną. Ostrogo vienuolynas buvo pastatytas 900 m aukštyje uolose 17 a. ir iki dabar yra svarbus stačiatikių dvasinis centras. Vienuolyną įkūrė šventuoju paskelbtas žymus gydytojas Vasilijus. Tikima, jog Šv. Vasilijaus palaikai, saugomi vienuolyne, turi gydomųjų galių. Dėl to į vienuolyną plūsta piligrimai. Iki vienuolyno 9 km motociklu kilome labai vingiuotu ir siauru keliu. Įveikėm daug posūkių 180 laipsnių. Prisipažinsiu, kad buvo nejauku žvelgti žemyn, nors ten, apačioje, vėrėsi nuostabus slėnis. Žmona vis stebėjosi – kodėl ar tai kylant ar leidžiantis man vis skardis šalia.

Aplankę Ostrogo vienuolyną važiavome į nakvynės vietą ne greitkeliais, o vietinės reikšmės keliais. Žavėjomės gamta, mėgavomės nuostabiu žydinčių pievų žolynų kvapu ir pasitvirtinome apie Juodkalniją išsakytus apibūdinimus, jog ši šalis yra „garsi tuo, kad graži“ („famous for being beautiful“), kad tai tikrų tikriausias gamtos perlas ir nieko nuostabaus, kad dėl tokios unikalios gamtos visa šalies teritorija saugoma UNESCO. Vakarop pasiekėme nakvynės vietą – jaukų, visame Balkanų pusiasalyje aukščiausiai virš jūros lygio (1456 m) įsikūrusį miestelį Žabljak. Sustoję pasipildyti degalų sutikome šaunią slovakų motociklininkų grupę. Vyrai apžiūrėjo vieni kitų motociklus, kiek įmanoma susikalbėti pasidalinome patirtais kelionių įspūdžiais, nusifotografavome. Kitą dieną mūsų laukė Taros upės kanjonas.

Anksti ryte nuo Žabljako labai vingiuotais serpantinais (dažniausiai 180 laipsnių) pasiekėme Taros upę. Dėl vandens skaidrumo ji praminta „Europos ašara“, upės kanjonas saugomas UNESCO – kaip nepaliesta gamtos oazė. Šis kanjonas – antras pagal dydį kanjonas pasaulyje (po Kolorado kanjono JAV). Kai kur gylis siekia net 1300 m. Unikalus ir tiltas per Taros upę, kuris tituluojamas „Tiltų karaliumi“ (turi penkias arkas). Norėdami pamatyti Taros upės kanjoną iš arčiau, dalyvavome iškyloje plaustais (raftingas), prieš tai išbandžiau ir nusileidimą per kanjoną lynu. Plaukimo metu dairėmės ir savo akimis netikėjome – tokia nuostabi gamta mus supo... Oro temperatūra buvo +34 laipsniai, o vandens +15. Šokinėjom nuo kelių metrų skardžio į upę.
Persikėlimas lynu per Taros kanjoną:
https://youtu.be/3B67Hx-zfg8

Po iškylos laukė ilga kelionė į Lietuvą per Serbiją, Vengriją, Slovakiją, Lenkiją.
Vengrija pasitiko lygumomis ir šiltu oru. Pakeliui nusipirkom arbūzą. Nakvynei apsistojom pas svetingą vengrą. Vyras pats gamino maistą ir rūpinosi, kad mums būtų pas jį namuose jauku. Vienas minusas, kad naktį gerai išsimiegoti trukdė kartais sulojantis jų šuo.

Iš viso saugiai per 12 dienų nuvažiavome 4730km (vidutiniškai apie 400km/dieną, daugiausiai važiavom 570km, mažiausiai 230km), turiningai praleidome atostogas, patyrėme daug gerų emocijų ir įspūdžių. Honda ir Afrikoj Honda, visos kelionės metu jokio kaprizo ar gedimo, tepalų neėdė, maitinau kuru ir tepiau grandinę. Visos kelionės metu nebuvo nei dienos, kad nepamatyčiau XRV – mėgstami ir populiarūs kelionėms motociklai.

Visos kelionės metu nakvojom tik moteliuose ir viešbutukuose. Pigiausias dvivietis kainavo 18eur, brangiausiai mokėjom 30eur (visur be pusryčių). Maistą pirkdavom marketuose, gamindavom patys.
Plaukimas laivu į Blue Lagūną kainavo po 4eur/žm, daugiausiai mokėjom už raftingą su pietumis – 45eur/žm, persikėlimas lynu per Taros kanjoną – 15eur/žm. Viso 12 dienų biudžetas gavosi 1130eur.
Grynų pinigų reikia turėti Bosnijoje, Kroatijoje, Vengrijoje. Nakvynes iš vakaro užsisakydavau per booking.com. Minėtose šalyse už nakvynę imdavo ir eurais.
Nepatiko: gal mums taip pasitaikė, bet bosniai pasirodė kaip buduliai ir murziai, su kultūros ir malonaus bendravimo stoka, juodkalniečiai pasikėlę ir šalti, serbai – malonūs ir draugiški.
Kelionė baigėsi, per žiemą reiks planuoti, kur toliau keliauti.
Iki susibėgimų.

Tu teisus Kelionės metu kas vakarą reportažus rašė į "veidaknygę", tai man dabar daug lengviau viską atkurti