Jei AT vadeliotojai nesupyks, tai TA vadeliotojas pasidalins savo neprabangaus savaitgalinio pasivažinėjimo įspūdžiais.
Lapkričio 26d. rytas buvo apniukęs. Nelijo. Tiesą sakant, lietus nebūtų turėjęs didelės įtakos pasivažinėjimui, nes 2011m. pasivažinėjimų sezonas baigiasi, o važiuot labai norisi. Jau buvau pasirengęs kelionei, kai namiškiai paprašė iš parduotuvės atvežt pusryčiams produktų. Tad sėdau ant žirgelio ir nuostabiais Sapieginės kalneliais į Ikiukus. Su produktais atgal.
Čia metalinis kampuotis ant siauro takelio, kurį praėjusio šeštadienio tamsų vėlyvą vakarą pabandžiau išrauti Kampuotis nepasidavė, o TA apsisuko vietoje 90 laipsnių kampu. Greitis nebuvo didelis. Nekritau, bet nuo strypo mocą nukėliau nelengvai.
Gražu Sapieginėje ir pakriaušių smagių apstu.
Ko gero visiems Vilniaus enduristams gerai pažįstama smėlėta tiesioji palei Dvarčionių kelią.
Smagus smėlėtas kalniukas ties Dvarčionių žiedu. Nuotraukoje neatrodo, kad kalniukas. Kas bandė į jį važiuot žino tikrąją jo vertę. Vasara, kai smėlis sausas, kalniukas pakankamai klastingas. Pakilus į antrąjį kalniuką, supratau, kad vienam toliau važiuot nesaugu- nuokalnė labai išgraužta vandens, o šalia pravažiuot bus sudėtinga, nes prikritę lapų- slidu ir miškininkai pristatė užtvarų. Grįžau atgal.
Kairėnų ežerėlis.
Pro kapines visuomet važiuoju tyliai ir lėtai. Taip važiuoju ir pro sutiktus pėsčiuosius bei per gyvenvietes. Niekad nesuku rankenos, o pro mažamečius vaikus pravažiuoju laisva pavara. Žmonės tai vertina.
Iš pažiūros visiškai nekaltoje vietoje apsisukdamas užstrigau. Galinis ratas papuolė tarp samanose pasislėpusio rasto ir savo išraustos duobės. Teko gerokai paprakaituot kol išsilaisvinau. Važiuojant vienam, reikia būti itin atsargiam, nes ir nekalta situacija gali pareikalauti daug laiko ir pastangų.
Sustiprėjo lietus. Teko ant Garmino uždėt polietileninį maišelį. Žinoma po kelių minučių lietus baigėsi, o prasidėjo tik tada, kai maišelį nuėmiau
Netoliese Tapelių ežero miške buvusi karinė bazė. Vieta paslaptinga„stalkeriška“. Griuvėsius baigia užgožti pušaitės ir krūmokšniai.
Spėjau padaryti keletą nuotraukų, kai pasirodė apsauginis. Sako čia saugoma teritorija ir vaikščioti, važinėti bei fotografuoti draudžiama. Sakau nėra jokių draudžiančių nuorodų, o Jis man sako, kad kažkur ant pušaitės yra balta/ raudona juosta pririšta, be to Jis yra gavęs leidimą šaudyti. Pagarbiai pažiūrėjau į lazdelę, kurią laikė rankoje. Visi gi žinome, kad ir lazda vieną kartą per metus iššauna........
Ginklo apsauginis neturėjo. Išsiskyrėme taikiai ir draugiškai. Atsisveikindamas papasakojo, kad čia bus prabangi gyvenvietė, bet Jis čia gyvent nenorėtų, nes žemėje prilaidota galybė visokių kenksmingų cheminių medžiagų.