Nu ka smagiai prasukom rankeną porą dienelių. Susirinko tikrai šauni kompanija nebijanti nei šalčio nei lietaus (nors ir važiuojant jo negavome). Maršrutas irgi manau neblogas išėjo. Didžiausią įspūdį paliko kelionės tikslas Labanoro miškai ir jų apylinkių ežerai, ten lankausi sunku suskaičiuot kelintą kartą bet kaskart tas apylinkes atrandu vis iš naujo. Ypač džiugina miško keliukai, reljefas bei ežerų vaizdai. Nors ir sunku perteikti tuos vaizdaus kuriuos metėme, bet pabandysiu tai padaryti.
Vakarinis pasiruošimas kelionei, nuimdinėdamas senus dėžių laikiklius pastebėjau, kad vienas rėmo laikilis nuo nuovargio ištrūkęs, todėl teko jį suvirinti. Tik tada reikėjo susimontuoti visą krovininę įrangą.
Susitikimo vieta. Visi susirinko. Džiugu, kad pasirodė ir Kaimietis. Nors ir slaptais kėslais
.
Pajudėjom 8:20 žvyru sukom iki Kaišiadorių šie keliukai man buvo gerai žinomi, dažnai ten vaikau Afriką, bet nuo Kaišiadorių iki kelto į Čiobiškį buvo atradimas tiesiog suk ir džiaukis.
Keliamės per Nerį.
Nuo Čiobiškio iki Giedraičių buvo ilgiausias asfalto ruožas, grįžtant atgal rinkomės alternatyvų maršrutą užtrukom kelis kart ilgiau, bet buvo smagu, teko kai kur ir paklampot.Pravažiavus Giedraičius prasideda tai pat laibai smagus kalvotas su itin daug posūkių žvyrkeliukas - žodžiu rankenos džiaugsmas.
Molėtu maximą pasiekėm anksti 11:20 (gpso dėka), kol apsipirkom sulaukėm ir Audriuso. Visi patraukėm pakeliuo į smagiausiąją dalį – miškus.
Pirmas sustojimas prie Balčio ežero užkasti ir pasimėgauti vaizdais.
Toliau pirmyn miškais. Šiek tiek nukrypom nuo tracko grįžtant jį, pasitaikė pažliugusių keliukų, kurie privertė nusimest dalį aprangos kurios reikėjo sukant asfaltu ir greitais žvyrkeliai.
Nakvynei norėjome apsistoti prie dviejų labai mažų ežeriukų, prie kurių kažkada teko pabuvoti tačiau pritrūko laiko jiems surasti. Radom ne ką prastesnę vietą prie Peršokšnų ežero. Pirties nestatėm neradom vietoj akmenų.
Štai dėl ko verta važiuoti prie ežero rudenį, aplink visiška tyla.
Pajudam link namų.
Vaizdas prie Baltųjų Lakajų
Aplankom apžvalgos bokštą.
Sudarinėjam tolimesnį maršrutą namų link.
Norėdami išvengti asfalto rinkomės kuo daugiau gruntinių kelių, kirtom kampus, juose pasitaikė ir įdomesnių vietų, ne visi norėjo nusiplauti motociklus
Atgal važiuodami Nerį kirtom 108 keliu ir iškart šokom į miškus link Kaišiadorių. Nuo ten tracko neturėjom navigavom miškais pagal Pauliaus kinišką gps su dideliu ekranu. Buvo daug miško ir žvyro. Galiausiai Marto suzukis pradėjo prašytis į kolonėlę todėl į Garminą įvedėm trumpiausią kelią iki kuro kolonėlės. Tas kelias mus maloniai nustebino buvo tokių vietų kur važiavom visiška šernų išknista pieva. Žodžiu trumpiausiais kelias maloniai endurinis. Kai kur net sudvejojau ar teisingai mus veda gps, bet jis šį kartą buvo teisus.
Kuro papildymas Kaišiadoryse kolonėlėj iš praeities arba rytų Europos dabarties.
Kelionė baigta ten kur ir pradėta. Susukom ratuką virš 400 km. Manau koki 60% gruntiniai keliai. Grįžom apie 18:40. Dar spėjom prabalsuot nulėkt su afrikom
Su gpsu, kurį paskolino Martas važiuoti teko pirmą kartą. Koks gpsas bebūtų su juo važiuoti yra gėris. Kai ištrauks įmesiu ir tracka kuriuo grįžome.
Oras nenuvylė, sušalt irgi nesušalom. Reikia tik tinkamai pasiruošt ir gerai nusiteikt.
Restartavom galvas ir vėl keliamės į „ordinary everyday *****”