AfricaTwin.LT

Kol įspūdžiai visai dar neišblėso noriu atiduoti duoklę forumiečiams aprašydamas savo kelionę. Gal kam pravers ateityje.
Traukė mane ši šalis iš forumiečių aprašymų, įspūdžių, norėjosi pačiam pamatyti, pajausti, paneigti ar patvirtinti išankstinius stereotipus.
Maršrutą jau buvau susidėliojęs praeitų metų pabaigoje, žinojau ką verta aplankyti, rinkausi papildomą informaciją iš ten buvusių, skaičiau forumiečių kelionių įspūdžius ir įtraukinėjau bei pildžiau į savo maršrutą.
Važiavau su keleiviu (žmona), vienu motociklu. Iš anksto buvom apsisprendę, kad nakvosim tik moteliuose ir pensionuose, nes po dienos važiavimo ir įspūdžių norisi įlysti po dušu gerai išsimiegoti ir pailsėti. Pirmas dvi nakvynes per bookingą buvau rezervavęs iš Lietuvos – Liubline (PL) ir Tokaj (H). Kelionės metu ir laikiausi tokios strategijos, kad nakvynės vietoje įvertindavau iki kur nuvažiuosiu kitą dieną ir per bookingą tose apylinkėse ieškojau nakvynės. Svarbu, kad būtų wi-fi, saugus parkingas mocui, kaina max iki 30eur už dvivietį.

1 diena. Liepos 18d.
Startavom iš Kauno 09:30val. Prieš porą dienų buvau užsidėjas naujas Michelin Anakee 3 padangas, pats montavau, bet nors ir pripūsta iki 2 atmosferų galinės vienas kraštas pilnai neužsimovė ant ratlankio. Pavažinėjau tą dieną keliasdešimt km galvodamas, kad nuo krūvio ir vibracijos atsistos į vietą, bet niekas nepasikeitė. Prieš startą iš vakaro teko nusiimti ratą, vėl bandžiau montuoti, galų gale kai užpompavau 4 atmosferas tai padanga atsistojo į vietą. Viskas ok. Ryte ateinu į garažą, išstuminėju mocą, ir man jis toks sunkus pasirodė, akurat – nuleista galinė padanga. Bliamba... Gal ventilio gerai neužsukau ? Pripučiau ir startavom. Kol davažiavom iki Akademijos vėl nuleido. Nu ką – montavimas lauko sąlygom kolonėlėj. Turėjau su savim atsarginę naują kamerą, nuo akumo veikiančią pompą. Viskas pavyko, tik devyni prakaitai išmušė, nes orelis buvo superinis.
Tikslas - Liublin , o iki jo 500km (6val). Važiavom tik asfaltais, sustodami keliolikai minučių kas 100km ar kas valandai dupcei pamankštinti. Oras nuo pusiaukelės vis labiau kaito, termometras rodė arti +30 laipsnių.
Man Lenkijos keliai vis labiau ir labiau patinka, daug nutiestų naujų, greitkelių, vairuotojai pakankamai kultūringi, pasitraukia, užleidžia, neturiu jokių priekaištų.
Liubliną pasiekėm be nuotykių. Viešbutukas labai tvarkingas, mocą priglaudė po moteliu rakinamam garaže, viskas super.

2 diena. Liepos 19d.
Pusryčiai, rytinė kava, startuojam apie 9:00val. Tikslas – Tokaj (H) vynų regione. Kadangi nieko neplanavom šiame ruože lankyti, tai tik sukom kilometrus su trumpais sustojimais pailsėti, atsigerti kavos, kuro užsipilti. Oro temperatūra perkopė +30 laipsnių. Pralėkėm likusią Lenkiją, Slovakiją, be nuotykių vakare pasiekėm iš anksto užbukintą nakvynės vietą. Pasivaišinom gatvės užkandinėje vietiniu populiariu patiekalu – ala pizza/ala užkepėlė su daug svogūnų ir sūrio. Skanu ir sotu. Pasivaikščiojom po miestelį. Labai ramus, tylus, kompaktiškas, grynai toks poilsinis pasirodė. Kadangi vyndarystė šiame regione populiari, tai daug ir atributikos visur pilna šia tema – gatvėse gėlių vazonai iš vyno bačkų padaryti, senos vynuogių spaudimo įrangos kiemuose eksponuojama. Vynas litriniais ar dvilitriniais buteliais tiesiog gatvėje pardavinėjamas, daug privačių vyno rūsių. Motelio savininkas už ačiū iš savo rūsio pavaišino baltu vynu. Vakare dar kambaryje prieš miegą naująjį testamentą paskaitėm.

3 diena. Liepos 20d.
Motelio savininkas pusryčių pats neruošia, tai nuvedė mus į bandelių kepyklėlę, kur papusryčiavom. Kas įdomiausia, kad mergina visiškai jokia kita kalba nekalba, tik vengrų. Meniu atnešė – suprask kaip nori. Kažkaip rankų gestais išsiaiškinom ir nevalgę nelikom. Jau važiuojant prie kelio vaisių prisipirkom, labai malonus gaivinantis reikalas, kai sustoji trumpam poilsiui. Įvažiuojant į Rumuniją muitinės poste teko pastovėti eilutėje apie 15 min, vyko dokumentų patikra. Nėra labai malonu, kai kepina karštis +32 laipsniai. Jau Rumunijoje pradėjom lankyti įdomias vietas. Pirma iš jų – „linksmosios kapinės“ (Sapanta). Unikalu tuo, kad visi antkapiai mediniai, piešti piešiniais iš velionių gyvenimo: vienoje pusėje nupiešta kas jis buvo gyvenime, o kitoje – dėl kokios priežasties pasimirė. Labai įdomių variantų pamatėm. Toliau keliavom iki Barsana – Medinių bažnyčių įtrauktų į Unesco.
Nebuvau rezervavęs šiam vakarui nakvynės veitos, tai teko ieškoti. GPS šiuo klausimu nepamainomas. Gaila, kad tik kainų nerašo.

4 diena. Liepos 21d.
Kaip įprastai pusryčiai, daiktų pakavimas ir lekiam toliau. Kelias veda per kalnus, miškus, vingiuotas, asfaltas jau ne pirmos jaunystės, reikia įdėmiai sekti kelio vingius ir palaikyti saugų greitį. O dar keliuose ne mažai vadeliotojų su vežimais. Kas nustebino, tai kalnuose pastebėti mobilūs bitynai. Atitempia čia juos su automobiliu, pastato, bitutės savo darbą dirba... Keliose vietose tai mačiau, ne tik kalnuose, bet ir laukuose kur saulėgrąžos auginamos. Pasiekėm Spalvotus Bukovinos vienuolynus – visos sienos vidaus ir išorės išpieštos šventais paveikslais. Tikrai įspūdingai ir neįprastai atrodo. Tokius vienuolynus aplankėm dviejuose vietose – Moldovita ir Sucevita. Labai fainas keliukas DN17A tarp jų vedė, vingiuotas nerealiai.

Skaniai, duok daugiau

Bliamba... Tas kūrybinis darbas labai daug jėgų ir laiko reikalauja

5 diena. Liepos 22d.
Buvom apsistoję privačiame pensione, gražioje, bet neramioje vietoje, nes šalia kelio, tai mašinų ūžesys girdėjosi kol nuovargis nenulaužė. Bet šį nepatogumą atpirko nuoširdus šeimininkės rūpestis, paslaugumas, noras viskuom įtikti. Rytiniai pusryčiai su vaizdu į kalnuose besiganančias karves ir avis suteikė tam tikro žavesio. Pilvas sotus, daiktai sudėti, grandinė sutepta – varom toliau. Pasiekėm Biertan – viduramžių miestą. Karšta, miestelis atrodo ištuštėjęs, jaukus, bet mes turim judėti toliau į Sigishoarą, kuris garsus jaukiu ir gražiu savo senamiesčiu. Po pusvalandžio mes jau ten. Užlipam į senamiesčio centre esančią pilį pasižvalgyti po apylinkes. Visur čerpiniai stogai, raudonų plytų namai. Pasidariau sau atrakciją ir persirengiau į tų laikų riterį. Kai pagalvoji, tai tikras išbandymas nešioti riterių rūbus tokiu karštu oru. Bet pabandžiau. Lekiam toliau link nakvynės vietos, nes laikas bėga greitai. Pakeliui matėm paminklų rusų kariams, vieną iš įamžinom. Kažkada Čeušesku buvo prijaučiantis sovietams diktatorius. GPS nuvedė trumpiausiu keliu, baigėsi asfaltas, parasidėjo žvyrkelis, paskui baigėsi ir tas, prasidėjo suplūktas molis ir galiausiai pamatėm kelio pabaigą ir tik priekyje traktorių, kuris skynėsi kelią per mišką ir tiesė bei lygino gruntą kažkada čia busiančiam keliui. Nu jo... Apsisukom ir atgal. Borto termometras rodė virš +40 laipsnių. Stabtelėjom pailsėti ir pasmaguriauti slyvomis, iki nakvynės vietos buvo likę tik 25km. Va tada ir prasidėjo nuotykiai. Privažiavom gyvenvietę, GPS veda per ją, privažiuojam tiltą, o jis remontuojamas ir jokių apvažiavimo ženklų. Sukamės atgal, bandom važiuot kitu keliu, navigacija eina iš proto, rodo 180km… Grįžtam atgal į gyvenvietę, lyg mačiau keliuką tilto dešinėje, bandysim pro ten... Grįžtam, bet prieš gyvenvietę mums vaikai čigoniukai moja rankomis ir rodo čia nevažiuoti, tipo kelio nėra, rodo į kairę, į kukurūzų lauką. O čia tai bent... Bet su Africa juk galim bet kur. Lendam į kukurūzų lauką, traktorių provėžom, dulkam 5km, paskui įlendam į asfaltą, tokį lopytą sulopytą, tiesą pasakius ten tik asfalto likučiai. Pagaliau pasiekėm nakvynės vietą, pensionas su privačiu kiemu, kambarys tiesiog nuostabus, su terasa, vaizdu į kalnus, ir ant kalno stovinčią pilį, kuri naktį apšviesta ir matosi net gulint lovoje – nerelus vaizdas ir jausmas. Pensionas įvertintas 9,6 balo ir tik paskui aš supratau kodėl. Vakare apsigyvenus, šeimininkė pasikvietė, sako, turiu pakalbėti, tai neužtruks. Bliamba, galvoju apie ką čia mes kalbėsim, ji rumuniškai/prancūziškai, o aš kaip - pavyks. Ateinu, o ji pasitinka su buteliu rumuniškos samanės. Čia tai bent... Trumpai ir pasėdėjom... Miegojau kaip kūdikis.

Kelios foto.

Artinis, susukai tokia grazia kelione o aprasymo daugiau mums neduodi. Braliukas, prasidelo lietingas metas, tiesiog privalai pratesti pasakojima mes norime zinoti, kaip ten buvo toliau ir nuotrauku pavaryk.
As nekantrauju.
Rushanas Africa
Gyvenimas grazus...

Kai autoritetai prašo - negaliu nereaguoti Taigi:

6 diena. Liepos 23 d.
Rytiniai pusryčiai, apsiperkam vaisių – nektarinų vietiniam miestelio turgelyje, brangiai mokam už vynuoges, nes vėliau tik sužinojom, kad čia jos atvežtinės, nes vietinis derlius dar neprinokęs. Lekiam toliau, nes šiandien laukia Drakulos pilis. Keliukas iki Bran miestelio tikrai verta Drakulos vardo. Jis buvo remontuojamas, eismas nukreiptas žvyrkeliu, kuriuo važiuoja bet koks transportas, tame tarpe ir krovininis. Visur sausa, dulkių kamuoliai ... žodžiu – nėra žodžių. Kas įdomiausia, tai nustebino kelio tiesimo technologija: ant seno asfalto pilama žemė, lyginama, trambuojama ir pilamas kitas asfaltas. Įdomu – kiek laiko tarnaus ? Pasiekėm Bran miestelį, mocą palikom mokamam parkinge už 2 lėjas/val, persirengėm į šortus ir pirmyn į ekskursiją. Turistų daug, karštis vargina, norisi surasti pavėsį, atsigaivinti šalto vandens gurkšniu. Pačią Drakulos pilį įsivaizdavau labiau drakulišką, bet šiaip tai tik graži viduramžių pilis ir tiek. Jei gu ką - tai Drakulos pilys Rumunijoje yra dvi. Apie antrąją papasakosiu kitos dienos aprašyme. O ši traukia turistus, nes joje buvo filmuojamas filmas Drakula. Romano, pagal kurį buvo sukurtas filmas, autorius Bremas Stokeris kas įdomiausia net nėra pats buvęs Rumunijoje, ir istorija apie Drakulą yra jo fantazijos vaisius. Pasidarėm keletą foto, įsiamžinom, įsigijom suvenyrų ir lekiam toliau. Parkinge dar užmatėm motociklų su turkiškais numeriais. Na, iki čia jiems tik apie 600km, ir klimatas labiau tinkamas. Iš Bran lekiam į Brašovą, jis čia šalia, gal koks 30 km. Tikslas surasti pačią siauriausią gatvę Europoje, nes jos plotis tik 1,3m. Dar ji vadinama virvių gatvė. Beieškodami nusprendėm paskanauti rumuniškų nacionalinių patiekalų. Užėję į turistų info centrą gavom info kur rasti nacionalinius patiekalus. Buvo verta. Bet siauriausią gatvelę suradom sunkiai. Blogiausia, kad niekas normaliai nekalba angliškai ar vokiškai, klausėm ir aiškinomės su vietiniais rumunais, ir jau buvom beprarandą viltį, bet pakeliui pamatėm knygyną, kur sugalvojau įsigyti miesto žemėlapį. Bet neprireikė, nes su jaunu pardavėju angliškai susikalbėjom. Aureka – mes suradom šią gatvelę. Nu, ji tikrai nerealiai siaura. Kelios foto ir į kelią. Už 15km privažiavom Prejmer Vienuolyną tvirtovę. Turėjom greitai suktis, nes atlėkėm likus 20 min iki uždarymo. Čia gyveno vienuoliai ir kiti vienuolyno gyventojai, užsiiminėjo įvairiais amatais, turėjo savo vietinę mokyklą, gyvenimo sąlygos labai spartietiškos, kambariukai maži, be langu, su nedidele skylute orui patekti į patalpos vidų. Ir tų kambariukų kelios dešimtys, keliais aukštais, atrodo kaip kregždžių lizdai ant skardžio. Šiandien čia paskutinis lankomas objektas, varom į nakvynės vietą. Iki jos 130km. Pakeliui stabtelim trumpam poilsiui, iš karto prisistato benamiai šuneliai, tokie margšeliai, nuolankūs, baigštūs, bet alkis gena prie žmonių, gal pamaitins. Pavaišinam duonos gabalėliu, iš kažkur dar pradeda jų lysti daugiau. Gaila gyvūnų, bet deja, turim juos palikti. GPS veda į nakvynės vietą ir nuveda neaiškiu keliu. Pravažiuojam kažkokius kaimelius, ūkininkų kiemus, baigiasi asfaltas, įvažiuojam į žvyrkelį, žvyklelis baigiasi ties mediniu tiltu, kuriuo gali važiuoti tik vežimai, mes jį pravažiuojam, kelias veda į kalnus, GPS rodo iki finišo likę tik 6km. Bet jau aiškiai suvokiam, kad taip neturi būti. Sustoju įkalnėje, užgesinu mocą, žmona naudojasi proga ir nulipa nuo mocą užpakalį atpalaiduoti, jau pradeda nerimauti su lengvu panikos prieskoniu, aš bandau susigaudyti žemėlapyje, keičiu GPS nustatymus. Kalnai, tylu... išgirstam balsus, varpelius skambant ir pamatom per tą patį tiltelį piemenį su dviem Kaukazo aviganiais genant į kalnus ožkų bandą – gal kokią 40 kanopinių. Va čia tai vaizdelis. Šuneliai iš karto mumis susidomėjo, piemeniui mes visai neįdomūs, jis keliauja su ožkom, žmona jau realioj panikoj, nes šuneliai aplink ją pradėjo sukinėtis ir uostinėti, aš sakau, stovėk, nebėk, nerėk, ir ačiū dievui piemuo juos pasišaukia. Fu... jau ramiau. Grįžtam atgal tuo pačiu keliu, vien tik asfaltas, už 15km privažiuojam savo nakvynės vietą Plescoi miestelyje. Toliau nuo pagrindinio kelio, malonūs šeimininkai, puikios sąlygos, uždaras kiemas. Dušas, susisiekiam su namais ir raportuojam, kad viskas mums ok, lengva vakarienė, du buteliukai alaus, susidėlioju maršrutą rytojui, susirandu ir bookinu nakvynę kitam vakarui, ir įspūdžiai bei nuovargis mus įveikia.

Dar 6 dienos foto.

Laukite tęsinio. Dar bus 7 dienos

Dar papildomai 6-tos dienos trumpi video:
Dulkėtas kelias pakeliui į Drakulos pilį
https://youtu.be/mkC7y5_M58g
Prie Drakulos pilies suvenyrų turgus, rumuniška muzikėlė
https://youtu.be/_ElhuPiNpGg
Vienuolyno tvirtovės vidus, gynybinė siena
https://youtu.be/wMYmQouNHWM
Sutiktos ožkos kalnuose
https://youtu.be/6yyhHodj1T4

Tęsiu toliau.
7 diena. Liepos 24d.
Keliamės, pusryčiaujam, pakuojamės daiktus ir neskubėdami judam į Tulcea prie Dunojaus link Juodosios jūros. Kelio 220 km, važiavimo trukmė 3,5 val. Vakar nemažai nuvažiavom, tai šiandien lengva pakatuškė laukė. Iš kalnuotų vietovių išlendam į lygumas, kelias tiesus net migdo, dar ir karštis prie mieguistumo prisideda. Stabtelim pakelį medžių pavėsyje, šalia saulėgrąžų lauko, galvos jų nuleistos, atrodo, kad nuo karščio. Žmona kažkur skaitė, kad saulėgrąžų nuleistos galvos reiškia, kad jos jau prinokusios. Tada jų dvi galvos ir atsidūrė mūsų moco bagažinėje. Važiuojam ramiai pasikliaudami GPS, kuriam duota užduotis greičiausiu keliu pasiekti Tulcea. Ir še tau… GPS atvedė į pakrantę, reikės keltis keltu. OK. Susimokam 15 lėjų ir už 10 min mes jau kitam krante. Kadangi šiandien nebuvo jokių lankomų objektų, tai kelionės galutinis tikslas buvo pasiektas gan ankstyvą pavakarę.
Apsigyvenom privačiame pensione, šeimininkė kalba tik rumuniškai, jos padėjėja kažkiek supranta angliškai. Tai vis kviesdavosi ją vertėjauti. Klausiu, kur mokėsi angliškai, pasirodo bežiūrėdama serialus anglų kalba. Pavakarieniavom, alučio įsisavinau, savo planus, kad norim rytoj ekskursijos laivu po Dunojaus deltą išdėstėm. Šeimininkė paskambino reikiamam žmogui – kapitonui Michajui, suderinom viską: 7 val pasiplaukiojimas laivu + maitinimas kainuos 300 lėjų mums abiems. Nemažai, bet iš aprašymų ir kad susidaryti tikrą vaizdą apie Dunojaus deltą – pasiplaukiojimas yra būtinas. Laukiam su nekantrumu rytojaus.

7 dienos foto.

7-tos dienos video
Keliamės keltu per Dunojų
https://youtu.be/NGm8eyIqYy0

8 diena. Liepos 25d.
Rytas. Pusryčiai. Šeimininkė mums iškvietė taksi ir už 15 min jau mes sutartoje vietoje mieste prie vietinio laivelių uosto. Mus pasitiko kapitonas Michajus, labai malonus, paslaugus, besišypsantis, paprastas ir linksmas žmogelis. Išplaukiam. Mūsų kompanija 8 keliauninkai ir kapitonas. Italai, rumunai ir lietuviai. Laivelis nedidukas, bet smagus, su stogeliu nuo saulės. Iš pradžių visi tokie sujudę, filmuoja, fotografuoja, atrakcija prasidėjo. Plaukiam, platus vandenys siaurėja, krantai artėja… Kol įplaukiam į siauresnius Donojaus deltos kanalus praeina 1,5 val. Sutinkam įvairaus dydžio laivelių ir laivų, katerių ir valčių. Sukam į siauresnius kanalus, kur didesni laivai niekaip nepraplauktų. Dabar suprantu, kad mums pasisekė, kad sėdim tokiam kompaktiškam, manevringam laivelyje, su kuriuo galim praplaukti visur ir, žinoma, daugiau pamatyti. Pakrantėse sėdi žvejai, pasistatę palapines, kūrenasi lauželiai, verdamos žuvienės, kai kurie matosi, kad jau čia įsikūrę kelias dienas, su šeimom ir vaikais linksmai leidžia laiką gamtoje. Plaukiam ir stebim gamtą, tarpusavy kalbamės pusbalsiu, tačiau dažnas itališkas “mama mia, bravisimo” sutrikdydavo tylą ir išgąsdindavo paukščius. Toks jausmas, kad aplink amazonės miškai, kažkur iš krūmų stebi krokodilai, vanduo toks drumstas, balintos kavos spalvos. Pradedam pastebėti pirmuosius paukščius – gerves, kikilius, kormoranus ir dar visokių rūšių, kurių pavadinimų aš net nežinau. Įplaukiam į įlankas, kur tolumoje matosi dideli sambūriai paukščių. Jiems čia tikras rojus, daug maisto, klimatas tinkamas, toliau nuo civilizacijos, veisiasi, peri, suka lizdus… Kanaluose daug matėm pristatytų tinklų ir kitokių žuvies gaudymo tinklais įrankių. Kai kurie tinklai panašu, kad jau seniai pastatyti ir užmiršti, nes apaugę maurais. Atrodo, kad čia brakonierystė klesti. Po poros valandų pasiplaukiojimo kapitonas kanalais plukdo mus toliau. Švartuojamės prie kranto, sako čia pailsėsim, pietausim. Mus pasitinka vyrukas apie 60 metų su žmona. Lipam į krantą, dairomės po aplinką ir apžiūrim jų buitį. Viskas labai paprasta, aplink buitiniai rakandai, valtis krante, kuro statinės, pomidorų lysvė, šiaudais ir moliu plūktas namelis, lauko virtuvė, lauko WC, tinklai padžiauti, pavėsinė su ilgu stalu, saulėje kaitinasi katė, amsi pririštas šuo - esam toli nuo civilizacijos. Mobilus prisijungė prie Ukrainos operatoriaus. Iki Ukrainos sienos 2 km. Stalas padengtas moliniais indais, padėti mediniai šaukštai, šeimininkė verda žuvienę ir kukurūzų košę. Visi kviečiami prie stalo ir vaišinami žuviene. Labai skanu, maistas gamtoje labai sužadina apetitą. Prikirtom iki soties, įsisavinau metinę žuvies fosforo dozę. Paskui žvejo klausiau, ar jis čia pastoviai gyvena. Pasirodo, kad turi pastovų darbą mieste, dirba 3 dienas per savaitę mieste, o 4 dienas čia praleidžia – ilsisi, žvejoja. Tada skambina Michajui ir sako - vežk turistus, jau prigaudžiau žuvies. Versliukas taip ir sukasi. Smagiai praleidom laiką, atsisveikinom su šeimminkais ir plaukiam atgalios. Pakeliui foto, video: prišvartuoti kariniai laivai, miesto vaizdai nuo vandens. Krante atsisveikinam, sėdam į taksi, parodom ant lapelio užrašytą pensioną adresą, mus saugiai pristato į nakvynės vietą. Tiek šios dienos įspūdžių. Giliai jau suprantu, kad nuo šio vakaro, kaip bebūtų gaila, mūsų kelionė verčiasi į kitą pusę ir mes jau suksim link namų.
Video:
Startas pasiplaukiojimo laiveliu po Dunojaus Deltą:
https://youtu.be/WwHJiYwts6o
Ekskursija po žvejo sodybą:
https://youtu.be/qPcUZjH3oxA

Šios dienos foto.

dar kelios foto...

9 diena. Liepos 26d.
Turėjau planą pakeliui aplankyti kurortinį miestą Konstantą, sostinę Bukareštą. Bet jų atsisakėm, nes tokiu karštu oru dideliuose miestuose būtų tikras vargas sėdėti ant motociklo. Todėl nusprendėm šiu0s objektus praleisti. Šios mūsų dienos tikslas – privažiuoti kuo arčiau Transfagerasano, daugelio motociklininkų svajonės kelio DN7C, ir apsistoti nakvynei, kitą dieną pravažiuoti juo ir patirti naujų įspūdžių.
Todėl šiandien tik važiuojam, šone lieka Konstanta, aplinkeliu aplenkiam Bukareštą. Pakeliui nusiperkam normalaus dydžio arbūzą, kuris dar pagal savo dydį telpa į moco bagažinę. Visur lygumos, kelias tiesus ir nuobodus. Stojam degalinėj poilsio, kavutė, ledai, šalmus kišam į šaldiklį, bent trumpam turėsim vėsesnes galvas. Degalinės operatorius pastebi mūsų moco numerius, ir pasisako ,kad žino Lietuvą, nacionalinę mūsų krepšinio rinktinę. Smagu! Važiuojam pirmyn, tolumoje matom besitvenkiančius lietaus debesis, pasirodo pirmieji žaibai, GPS rodo iki degalinės 6km, spėsim ar ne?.. Gaunam lietaus, bet degalinę pasiekiam beveik sausi. Netrukus lietus įsismarkavo kaip reikiant, toksai škvalinis, su vėjo gūsiais, būtume iki triusikų šlapi, mums pasisekė. Iki tikslo liko 27km. Degalinėje laukėm lietaus pabaigos kartu su motociklininkų pora iš Slovakijos – vaikinas ir mergina, abu vairuojantys. Pasikalbėjom apie įspūdžius, gražiausias vietas, kurias verta aplankyti. Lietus praėjo, lekiam toliau, po trumpų paklaidžiojimų privažiuojam nakvynės vietą – Vila Belegania, privačią valdą, dviejų aukštų šiuolaikiškai ir skoningai įrengtą namą: aplink ūkiška aplinka, preciziškai nupjauta pievelė, šalia kukurūzų laukas, vynuogynas. Mus pasitinka mieli šeimininkai, tiksliau, šio namo savininko sūnus Kristianas, puikiai kalbantis angliškai. Mocas garaže, mes po dušo, kiemelyje relaksuojam valgydami arbūzą, supuosi hamake, aplink tyla ir ramybė - tikras kaimas. Kristianas pasiūlo vakarienę ir paprašo skrandžių neužkišti arbūzu. Po poros valandų pakviečia mus prie stalo. Pats prisijungia, pasiūlo samanės, savo gamybos vyno, prasideda kalbos įvairiomis temomis: apie mokslą, Europos sąjungą, Ukrainos krizę, Putiną, tikėjimą, papročius ir t.t. Ant stalo atsiranda dar vienas butelis vyno, desertui - mamos kepti pyragaičiai, Kristianas suranda lietuviškos muzikos. Vakarieniaujam 3 valandas. Ant jo ofisinio stalo puikuojasi booking.com 9,6 balo įvertinimas. Ir tai puikiai suprantama kodėl. Nors kambariai be kondicionieriaus, su bendru vonios kambariu, bet svečiams skiriamas nuoširdus dėmesys šiuos minusus paverčia tokiais nereikšmingais. Visus jis priima kaip klientus, bet su visais išsiskiria kaip su geriausiais draugais.