Kai autoritetai prašo - negaliu nereaguoti
Taigi:
6 diena. Liepos 23 d.
Rytiniai pusryčiai, apsiperkam vaisių – nektarinų vietiniam miestelio turgelyje, brangiai mokam už vynuoges, nes vėliau tik sužinojom, kad čia jos atvežtinės, nes vietinis derlius dar neprinokęs. Lekiam toliau, nes šiandien laukia Drakulos pilis. Keliukas iki Bran miestelio tikrai verta Drakulos vardo. Jis buvo remontuojamas, eismas nukreiptas žvyrkeliu, kuriuo važiuoja bet koks transportas, tame tarpe ir krovininis. Visur sausa, dulkių kamuoliai ... žodžiu – nėra žodžių. Kas įdomiausia, tai nustebino kelio tiesimo technologija: ant seno asfalto pilama žemė, lyginama, trambuojama ir pilamas kitas asfaltas. Įdomu – kiek laiko tarnaus ? Pasiekėm Bran miestelį, mocą palikom mokamam parkinge už 2 lėjas/val, persirengėm į šortus ir pirmyn į ekskursiją. Turistų daug, karštis vargina, norisi surasti pavėsį, atsigaivinti šalto vandens gurkšniu. Pačią Drakulos pilį įsivaizdavau labiau drakulišką, bet šiaip tai tik graži viduramžių pilis ir tiek. Jei gu ką - tai Drakulos pilys Rumunijoje yra dvi. Apie antrąją papasakosiu kitos dienos aprašyme. O ši traukia turistus, nes joje buvo filmuojamas filmas Drakula. Romano, pagal kurį buvo sukurtas filmas, autorius Bremas Stokeris kas įdomiausia net nėra pats buvęs Rumunijoje, ir istorija apie Drakulą yra jo fantazijos vaisius. Pasidarėm keletą foto, įsiamžinom, įsigijom suvenyrų ir lekiam toliau. Parkinge dar užmatėm motociklų su turkiškais numeriais. Na, iki čia jiems tik apie 600km, ir klimatas labiau tinkamas. Iš Bran lekiam į Brašovą, jis čia šalia, gal koks 30 km. Tikslas surasti pačią siauriausią gatvę Europoje, nes jos plotis tik 1,3m. Dar ji vadinama virvių gatvė. Beieškodami nusprendėm paskanauti rumuniškų nacionalinių patiekalų. Užėję į turistų info centrą gavom info kur rasti nacionalinius patiekalus. Buvo verta. Bet siauriausią gatvelę suradom sunkiai. Blogiausia, kad niekas normaliai nekalba angliškai ar vokiškai, klausėm ir aiškinomės su vietiniais rumunais, ir jau buvom beprarandą viltį, bet pakeliui pamatėm knygyną, kur sugalvojau įsigyti miesto žemėlapį. Bet neprireikė, nes su jaunu pardavėju angliškai susikalbėjom. Aureka – mes suradom šią gatvelę. Nu, ji tikrai nerealiai siaura. Kelios foto ir į kelią. Už 15km privažiavom Prejmer Vienuolyną tvirtovę. Turėjom greitai suktis, nes atlėkėm likus 20 min iki uždarymo. Čia gyveno vienuoliai ir kiti vienuolyno gyventojai, užsiiminėjo įvairiais amatais, turėjo savo vietinę mokyklą, gyvenimo sąlygos labai spartietiškos, kambariukai maži, be langu, su nedidele skylute orui patekti į patalpos vidų. Ir tų kambariukų kelios dešimtys, keliais aukštais, atrodo kaip kregždžių lizdai ant skardžio. Šiandien čia paskutinis lankomas objektas, varom į nakvynės vietą. Iki jos 130km. Pakeliui stabtelim trumpam poilsiui, iš karto prisistato benamiai šuneliai, tokie margšeliai, nuolankūs, baigštūs, bet alkis gena prie žmonių, gal pamaitins. Pavaišinam duonos gabalėliu, iš kažkur dar pradeda jų lysti daugiau. Gaila gyvūnų, bet deja, turim juos palikti. GPS veda į nakvynės vietą ir nuveda neaiškiu keliu. Pravažiuojam kažkokius kaimelius, ūkininkų kiemus, baigiasi asfaltas, įvažiuojam į žvyrkelį, žvyklelis baigiasi ties mediniu tiltu, kuriuo gali važiuoti tik vežimai, mes jį pravažiuojam, kelias veda į kalnus, GPS rodo iki finišo likę tik 6km. Bet jau aiškiai suvokiam, kad taip neturi būti. Sustoju įkalnėje, užgesinu mocą, žmona naudojasi proga ir nulipa nuo mocą užpakalį atpalaiduoti, jau pradeda nerimauti su lengvu panikos prieskoniu, aš bandau susigaudyti žemėlapyje, keičiu GPS nustatymus. Kalnai, tylu... išgirstam balsus, varpelius skambant ir pamatom per tą patį tiltelį piemenį su dviem Kaukazo aviganiais genant į kalnus ožkų bandą – gal kokią 40 kanopinių. Va čia tai vaizdelis. Šuneliai iš karto mumis susidomėjo, piemeniui mes visai neįdomūs, jis keliauja su ožkom, žmona jau realioj panikoj, nes šuneliai aplink ją pradėjo sukinėtis ir uostinėti, aš sakau, stovėk, nebėk, nerėk, ir ačiū dievui piemuo juos pasišaukia. Fu... jau ramiau. Grįžtam atgal tuo pačiu keliu, vien tik asfaltas, už 15km privažiuojam savo nakvynės vietą Plescoi miestelyje. Toliau nuo pagrindinio kelio, malonūs šeimininkai, puikios sąlygos, uždaras kiemas. Dušas, susisiekiam su namais ir raportuojam, kad viskas mums ok, lengva vakarienė, du buteliukai alaus, susidėlioju maršrutą rytojui, susirandu ir bookinu nakvynę kitam vakarui, ir įspūdžiai bei nuovargis mus įveikia.